Pro­vi­zo­rė, fi­lant­ro­pė, vi­suo­me­nės vei­kė­ja Van­da Goeld­ne­rai­tė-Au­gus­tai­tie­nė

Var­tant tar­pu­ka­rio Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ sta­ty­bos do­ku­men­tus, akį pa­trau­kė spal­vin­gas do­ku­men­tas – kvie­ti­mas au­ko­ti mu­zie­jaus sta­ty­bai. Ja­me tarp pa­si­ra­šiu­sių­jų sta­ty­bos ko­mi­te­to na­rių – vie­nin­te­lės mo­ters Van­dos Goeld­ne­rai­tės-Au­gus­tai­tie­nės pa­var­dė. Kas ši mo­te­ris, drą­siai įsi­ter­pu­si tarp gar­bių vy­rų, pri­si­dė­ju­si prie mu­zie­jaus sta­ty­bos rei­ka­lų, bet kuk­liai nu­ty­lė­ju­si sa­vo tu­ri­mus ti­tu­lus ir pa­rei­gas?

Tel­šių vais­ti­nin­kai Goeld­ne­riai

Au­gus­tai­čių pa­var­dė tel­šiš­kiams ma­žai gir­dė­ta. Kas ki­ta – Goeld­ne­riai. Tai ge­rai ži­no­ma tar­pu­ka­rio Tel­šių šei­ma, ir ne tik tar­pu­ka­rio, ir ne tik Tel­šių.

1789 m. iš Ry­tų Prū­si­jos į Že­mai­čių sos­ti­nę at­si­kė­lu­si vais­ti­nin­kų von Zieg­le­rių (Cyg­le­rių) šei­ma Kal­no gat­vė­je įsi­gi­jo ga­ba­lą že­mės, už­vei­sė so­dą ir įkū­rė vais­ti­nę. Tai pir­mo­ji ir il­gai bu­vu­si vie­nin­te­lė vais­ti­nė mies­te. XIX a. pra­džio­je pro­tes­tan­tai Cyg­le­riai su­si­gi­mi­nia­vo su vo­kie­čių ka­ta­li­kų Goeld­ne­rių šei­ma, kai į Tel­šius su Na­po­leo­no ar­mi­ja 1812 m. at­vy­ku­sio ir Tel­šiuo­se li­ku­sio ba­va­ro vais­ti­nin­ko Frid­ri­cho Vil­hel­mo Goeld­ne­rio sū­nus Teo­do­ras ve­dė Vil­hel­mo von Cyg­le­rio duk­rą Vil­hel­mi­ną, pra­tęs­da­mas gar­bin­gas vais­ti­nin­kų šei­mos tra­di­ci­jas Že­mai­ti­jo­je.

Teo­do­ras ir Vil­hel­mi­na Goeld­ne­riai įsi­kū­rė Lie­po­jos gat­vė­je (da­bar – Kęs­tu­čio), ten bu­vo per­kel­ta ir vais­ti­nė. Jų san­tuo­ka bu­vo pa­lai­min­ta ke­tu­riais sū­nu­mis: Frid­ri­chu, Leo­pol­du, anks­ti mi­ru­siu My­ko­lu ir Teo­do­ru. Goeld­ne­rių šei­mai pri­klau­sė vais­ti­nės Tel­šiuo­se, Viekš­niuo­se, Kel­mė­je ir Ra­sei­niuo­se.

Goeld­ne­riai – gar­sūs fi­lant­ro­pai, vi­suo­me­ni­nin­kai, XIX a. pra­džio­je Tel­šiuo­se su pro­tes­tan­tais Den­go­fais pa­sta­tę me­di­nę, o vė­liau – ir mū­ri­nę liu­te­ro­nų baž­ny­tė­lę, ku­rią oku­pa­ci­nė so­vie­tų val­džia 1945 m. už­da­rė, o praė­jus ke­lio­li­kai me­tų ir nu­grio­vė.

Po­pu­lia­raus gė­ri­mo kū­rė­jas

Pro­vi­zo­riu­mi Viekš­niuo­se dir­bęs Teo­do­ras Goeld­ne­ris iš 27 žo­le­lių su­kū­rė ori­gi­na­lią „Tre­jų de­vy­ne­rių“ trauk­ti­nę ir siun­tė ją į ki­tas ša­lis – Vo­kie­ti­ją, Švei­ca­ri­ją, Is­pa­ni­ją – „kū­nui ir sie­lai gy­dy­ti“.

Tel­šių vais­ti­nę iš tė­vo Teo­do­ro pa­vel­dė­jęs sū­nus Leo­pol­das taip pat bu­vo ži­no­mas fi­lant­ro­pas, ne kar­tą rink­tas Tel­šių se­niū­nu. Kaip ir bro­lis Teo­do­ras, rė­mė 1863 m. su­ki­li­mą, neat­ly­gin­ti­nai gy­dė su­žeis­tus su­ki­lė­lius. Po bro­lio mir­ties Leo­pol­das pe­rė­mė ir Viekš­nių vais­ti­nę. Goeld­ne­riai bu­vo ir Pa­dur­bi­nio pa­li­var­ko ne­to­li Tel­šių sa­vi­nin­kai. Leo­pol­das Goeld­ne­ris ve­dė Pran­ciš­ką Hec­ken­dorff ir su­si­lau­kė sū­naus Os­ka­ro. Os­ka­ras pra­di­nę mo­kyk­lą bai­gė Tel­šiuo­se, moks­lą tę­sė Lie­po­jos gim­na­zi­jo­je, bet jos ne­bai­gęs, ma­tyt, dėl stai­gios tė­vo mir­ties, grį­žo į Tel­šius, dir­bo šei­mos vais­ti­nė­je mo­ki­niu pas pro­vi­zo­rių To­bi­ją Naf­ta­lį. Pas­ta­ra­jam po L. Goeld­ne­rio mir­ties bu­vo iš­nuo­mo­ta vais­ti­nė.

Os­ka­ras 1887 m. iš­vy­ko į Dor­pa­tą (Tar­tu), kur įgi­jo vais­ti­nin­ko pa­dė­jė­jo kva­li­fi­ka­ci­ją, dir­bo uni­ver­si­te­to vais­ti­nės pro­vi­zo­riaus pa­dė­jė­ju, įsto­jo į Dor­pa­to uni­ver­si­te­tą lais­vu klau­sy­to­ju. Dirb­da­mas vais­ti­nė­je, O. Goeld­ne­ris stu­di­joms uni­ver­si­te­te pa­si­ruo­šė sa­va­ran­kiš­kai – iš­lai­kė abi­tū­ros eg­za­mi­nus ir įsto­jo į Dor­pa­to uni­ver­si­te­tą, ku­ria­me mo­kė­si far­ma­ci­jos ir che­mi­jos. 1891 m. jis įgi­jo pro­vi­zo­riaus laips­nį ir, grį­žęs į Tel­šius, pe­rė­mė tė­vo vais­ti­nę.

Pri­va­lė­jo lai­ky­tis prie­sai­kos

Vais­ti­nin­kas, taip pat kaip ir gy­dy­to­jas, gau­da­mas dip­lo­mą pri­va­lė­jo duo­ti prie­sai­ką: „Priim­da­mas tei­ses ir pri­vi­le­gi­jas, su­si­ju­sias su man su­teik­tu pro­vi­zo­riaus laips­niu, su gi­liu dė­kin­gu­mu duo­du įža­dus vi­są gy­ve­ni­mą nie­ka­da ne­su­men­kin­ti sa­vo pro­fe­si­jos gar­bės. Pri­sie­kiu są­ži­nin­gai vyk­dy­ti vi­sas vais­ti­nin­ko pa­rei­gas, iš­duo­ti tik ge­rus vais­tus, ne­su­mai­šy­ti jų tar­pu­sa­vy­je, ne­keis­ti vais­tų svo­rio ar do­za­vi­mo. Pa­ža­du par­duo­ti vais­tus už są­ži­nin­gą kai­ną, o varg­šams – už ma­žes­nę, nei nu­ro­dy­ta. Pri­sie­kiu ne­gy­dy­ti li­go­nių, iš­sky­rus 35 sky­riu­je nu­ro­dy­tus at­ve­jus. Pa­ža­du tin­ka­mai elg­tis su pa­val­di­niais ir mo­ki­niais, kaip ge­ram ir rū­pes­tin­gam va­do­vui pri­klau­so, rū­pin­tis, kad jie taip pat są­ži­nin­gai vyk­dy­tų sa­vo pa­rei­gas. Ga­liau­siai pa­ža­du to­liau už­siim­ti far­ma­ci­ja ir che­mi­ja bei to­bu­lin­ti šias dis­cip­li­nas vi­so­mis sa­vo jė­go­mis.“

Prie­sai­kos O. Goeld­ne­ris są­ži­nin­gai lai­kė­si vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Ve­dė Kal­nė­nų dva­re­lio sa­vi­nin­ko duk­rą ba­jo­rai­tę Ma­ri­ją Eu­ge­ni­ją Ka­čia­naus­kai­tę. Jie­du su­si­lau­kė sū­nų Sta­sio, Ta­do, An­ta­no ir duk­ros Van­dos. Li­ki­mo iro­ni­ja, bet tė­vo pro­vi­zo­riaus veik­la do­mė­jo­si ne sū­nūs, o duk­ra. Smal­si mer­gai­tė, kur bu­vu­si, kur ne­bu­vu­si, vis at­si­dur­da­vo vais­ti­nė­je, ste­bė­jo, kaip ga­mi­na­mi, pa­kuo­ja­mi, par­duo­da­mi vais­tai, ma­tė, kaip tė­ve­lis ir už dy­ką vais­tus ati­duo­da­vo ne­tu­rin­čiam kuo už juos su­si­mo­kė­ti… O kiek žmo­nių atei­da­vo į vais­ti­nę skųs­da­mie­si įvai­riais ne­ga­la­vi­mais ir pra­šy­da­vo pa­dė­ti, nes pas gy­dy­to­ją XX a. pra­džio­je nuei­ti ne kiek­vie­nam bu­vo pa­gal ki­še­nę, o Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ku­rį lai­ką ir vi­sai gy­dy­to­jų mies­te ne­bu­vo…

Skau­dūs šei­mos na­rių li­ki­mai

Goeld­ne­rių šei­mai ne kar­tą smo­gė skau­dūs įvy­kiai. Anks­ti, vos 38 me­tų su­lau­ku­si, iš gy­ve­ni­mo pa­si­trau­kė Os­ka­ro Goeld­ne­rio žmo­na Ma­ri­ja Eu­ge­ni­ja. Su ma­ža­me­čiais vai­kais li­ko vy­ras. Anks­ty­va mo­ti­nos mir­tis ypač pa­vei­kė vy­riau­sią­jį sū­nų Sta­sį. Jis, su­si­rgęs džio­va, mi­rė Za­ko­pa­nės džio­vi­nin­kų sa­na­to­ri­jo­je, su­lau­kęs vos dvi­de­šim­ties… O 1919 m. va­sa­rį Tel­šiuo­se įsi­tvir­ti­nu­si bol­še­vi­kų val­džia atė­mė vais­ti­nę. Juos iš­vi­jus, Goeld­ne­riai vais­ti­nę at­ga­vo smar­kiai nu­siaub­tą.

Šei­mos tra­di­ci­jų tęs­ti­nu­mas

Vais­ti­nin­kų Goeld­ne­rių tra­di­ci­jas tę­sė duk­ra Van­da. Che­mi­ją ir far­ma­ci­ją ji stu­di­ja­vo Ka­ra­liau­čiaus ir Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se. Stu­di­juo­da­ma Ber­ly­ne, Van­da su­si­pa­ži­no su Jo­nu Au­gus­tai­čiu, Ber­ly­no tech­ni­kos ins­ti­tu­to stu­den­tu. Net­ru­kus tarp jųd­vie­jų įsi­žie­bė mei­lės ki­birkš­tis. 1925 m. grį­žę į Lie­tu­vą Van­da ir Jo­nas su­si­tuo­kė. Pir­muo­sius me­tus po san­tuo­kos šei­ma gy­ve­no Tel­šiuo­se. Van­dos Au­gus­tai­tie­nės va­do­vau­ja­ma Os­ka­ro Goeld­ne­rio vais­ti­nė Tel­šiuo­se vei­kė anuo­me­tė­je Di­džio­jo­je gat­vė­je. Vė­liau pa­va­di­ni­mai kei­tė­si: gat­vė XX a. 4 deš. pr. per­va­din­ta Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos var­du, da­bar – Res­pub­li­kos g. Nr. 5.

Už tuo­me­tės Tel­šių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos sto­vin­tį il­gą ūki­nį pa­sta­tą V. Au­gus­tai­tie­nė per­konst­ra­vo į gra­žią fach­ver­ko sti­liaus vi­lą. Vie­to­je, kur da­bar sto­vi dau­giaaukš­čiai na­mai, ply­tė­jo di­džiu­lis Goeld­ne­rių so­das. Vė­liau J. Au­gus­tai­tis blaš­kė­si tarp Kau­no ir Tel­šių, nes nuo 1926 m. ėjo aukš­tas pa­rei­gas Vals­ty­bės kont­ro­lė­je, o Ge­le­žin­ke­lių val­dy­bo­je – eko­no­mi­nio di­rek­to­riaus pa­rei­gas. 1931 m. Kau­ne gi­mė ir jų pir­ma­gi­mė Dai­nė Ma­ri­ja Au­gus­tai­ty­tė.

1930 m. mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja bu­vo iš­kel­ta į Plun­gę. Van­da Au­gus­tai­tie­nė bro­lio An­ta­no pra­šy­mu re­konst­ra­vo pa­sta­tą. Čia gy­ve­no gy­dy­to­jai Goeld­ne­riai, čia vei­kė Mo­ti­nos ir vai­ko kon­sul­ta­ci­ja. O V. Au­gus­tai­tie­nė tę­sė šei­mos me­ce­na­tys­tės tra­di­ci­jas. Ji bu­vo ren­ka­ma į Tel­šių mies­to ta­ry­bą, jos ini­cia­ty­va Tel­šiuo­se bu­vo įsteig­tas mies­to pa­gra­ži­ni­mo ko­mi­te­tas, ku­riam ji pa­ti ir va­do­va­vo. Neat­si­tik­ti­nai V. Au­gus­tai­tie­nė ta­po ir Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ sta­ty­bos ko­mi­te­to na­re. Vi­suo­me­nės vei­kė­ja taip pat rū­pi­no­si Ger­man­to eže­ro pa­kran­tės tvar­ky­mu, poil­sia­vie­čių stei­gi­mu, o žie­mą sa­vait­ga­liais ant Ger­man­to eže­ro vei­kė čiuo­žyk­la, gro­jo or­kest­ras, ku­riam at­ly­gį mo­kė­jo pa­ti V. Au­gus­tai­tie­nė.

1934 m. lie­pos 23 d. Tel­šiuo­se gi­mė ir ant­ra jų duk­ra An­na (Ona) Van­da Ga­lin­da Au­gus­tai­ty­tė. Po ke­le­to die­nų ant­ra­gi­mė pa­krikš­ty­ta Tel­šių Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio ka­ted­ro­je. Ka­dan­gi po gim­dy­mo mo­ti­na dar pra­stai jau­tė­si, į baž­ny­čią nau­ja­gi­mę krikš­ty­ti ve­žė tik krikš­to tė­vai. Krikš­ta­tė­viu ta­po Van­dos bro­lis An­ta­nas, ta­čiau jis už­mir­šo, kad tė­vai sa­vo nau­ja­gi­mei bu­vo iš­rin­kę Ju­li­jos var­dą, tad su­gal­vo­jo pa­krikš­ty­ti sa­vaip: tuo­met po­pu­lia­riu An­nos (Onos) var­du, pri­dė­jo dar ir mo­ti­nos gar­bei Van­dos var­dą ir var­dą, ku­rio no­rė­jo tė­vas – Ga­lin­da. Taip ant­ro­ji Au­gus­tai­čių duk­ra pa­krikš­ty­ta net tri­mis – An­nos (Onos) Van­dos Ga­lin­dos – var­dais.

Dar­bas, šei­ma, vi­suo­me­ni­nės pa­rei­gos iš­se­ki­no V. Au­gus­tai­tie­nę. 1936 m. ji su­si­rgo tu­ber­ku­lio­ze ir bu­vo pri­vers­ta iš­vyk­ti gy­dy­tis į Švei­ca­ri­ją, į Ter­ri­te, Mont­rė ku­ror­tą. Pas­vei­ku­si vėl ak­ty­viai įsi­jun­gė į vers­lo ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

1940 m. bir­že­lio 15 d. So­vie­tų Są­jun­gai oku­pa­vus Lie­tu­vą, Au­gus­tai­čiai lie­pos pra­džio­je pa­si­trau­kė į Klai­pė­dą, ku­ri tuo me­tu jau pri­klau­sė Vo­kie­ti­jai, taip iš­veng­da­mi NKVD areš­to. Van­da Au­gus­tai­tie­nė Klai­pė­do­je tu­rė­jo vais­ti­nę, iš ku­rios šei­ma nors ir kuk­liai, bet oriai ga­lė­jo iš­gy­ven­ti. O Goeld­ne­rių vais­ti­nė Tel­šiuo­se bu­vo iš šei­mos atim­ta, na­cio­na­li­zuo­ta, iš­grobs­ty­ta. Vais­ti­nės Tel­šiuo­se Van­dai na­ciai ne­grą­ži­no, tik pa­siū­lė nuo­mo­tis sa­vi­val­dy­bės vais­ti­nę, bet ji at­si­sa­kė ir li­ko su vy­ru Vil­niu­je.

Ka­dan­gi Jo­nas Au­gus­tai­tis sie­kė įgy­ven­din­ti pir­miau­sia Lie­tu­vos, o ne na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos in­te­re­sus, 1942 m. bu­vo įskųs­tas ges­ta­pui, per­se­kio­tas, suim­tas ir vos neiš­siųs­tas į Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą. Tik dėl žmo­nos Van­dos ir tu­ri­mų ge­rų kil­min­gų bei tarp vo­kie­čių įta­kin­gų drau­gų ir jų pa­žin­čių J. Au­gus­tai­tis bu­vo pa­leis­tas, bet pri­vers­tas pa­lik­ti tar­ny­bą ir slaps­ty­tis. Šei­ma per­si­kė­lė į Au­gus­tai­čių šei­mos ūke­lį Beb­ri­nin­kų kai­me Aly­taus ap­skri­ty­je.

Eg­zo­das

Fron­tui ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, Au­gus­tai­čiai bu­vo pri­vers­ti trauk­tis į Va­ka­rus, trau­ki­niu pa­sie­kė Vie­ną, bet ir ten dar bu­vo na­cių, tad J. Au­gus­tai­čiui vėl te­ko slaps­ty­tis. Pa­si­bai­gus ka­rui, pra­si­dė­jo šei­mos kla­jo­nės po pa­bė­gė­lių sto­vyk­las: Lamb­rech­te­ną, Kirch­hei­mą, Šva­bi­jos Gmiun­dą, il­gė­liau ap­si­sto­jo Augs­bur­ge, vė­liau per­si­kė­lė į Miun­che­ną.

Gy­ve­nant Augs­bur­ge, Van­dai Au­gus­tai­tie­nei at­si­nau­ji­no tu­ber­ku­lio­zė. Gy­dy­tis Švei­ca­ri­jo­je ne­bu­vo lė­šų, to­dėl gy­dė­si na­mie, slau­go­ma duk­ros Van­dos, o Anas­ta­si­ja Goeld­ne­rie­nė per Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ją jai iš Niu­jor­ko siun­tė vais­tus. Ka­dan­gi jau bu­vo iš­ras­ti an­ti­bio­ti­kai, pa­svei­ko.

Kaip vais­ti­nin­kė Van­da Au­gus­tai­tie­nė Vo­kie­ti­jo­je ne­be­dir­bo, bet be dar­bo ener­gin­ga mo­te­ris ne­sė­dė­jo. Ji ak­ty­viai įsi­jun­gė į vi­suo­me­ni­nę veik­lą, rū­pi­no­si lie­tu­vių pa­bė­gė­liais, 1951–1957 m. bu­vo iš­rink­ta Lie­tu­vių bend­ruo­me­nės Augs­bur­ge pir­mi­nin­ke, įstei­gė li­tua­nis­ti­nę mo­kyk­lą. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Augs­bur­ge ir jo apy­lin­kė­se Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je, bėg­da­mi nuo Lie­tu­vą oku­pa­vu­sių so­vie­tų te­ro­ro, dvie­jo­se sto­vyk­lo­se įsi­kū­rė be­veik 2 tūkst. lie­tu­vių ka­ro pa­bė­gė­lių, vei­kė daug jų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų. Augs­bur­gas ta­po vie­nu iš svar­biau­sių lie­tu­vių pa­bė­gė­lių kul­tū­ros cent­rų. Augs­bur­go pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se vei­kė lie­tu­vių vai­kų dar­že­liai, pra­džios mo­kyk­los, lie­tu­vių gim­na­zi­ja, tech­ni­kos mo­kyk­la, au­to­me­cha­ni­kų, elekt­ri­kų, že­mės ūkio, už­sie­nio kal­bų ir ki­ti kur­sai, dra­mos teat­ras, dai­lės stu­di­ja suau­gu­sie­siems, bu­vo spaus­di­na­mos kny­gos, lei­džia­mas lie­tu­viš­kas laik­raš­tis.

Į vi­suo­me­ni­nę veik­lą Vo­kie­ti­jo­je ak­ty­viai įsi­trau­kė ir Jo­nas Au­gus­tai­tis. Nuo 1947 m. jis mo­ky­to­ja­vo Kirch­hei­mo ir Šva­bi­jos Gmiun­do aukš­tes­nė­se tech­ni­kos mo­kyk­lo­se, 1950–1956 m. dir­bo lie­tu­vių da­li­nių vir­ši­nin­ku prie JAV ar­mi­jos šta­bo Hei­del­ber­ge, o nuo 1956 m. iki 1962 m. ėjo pa­bal­ti­jie­čių ry­šių ka­ri­nin­ko (ma­jo­ro) pa­rei­gas Kei­ser­lau­ter­ne. Eg­zi­ly­je iš­lei­do kny­gas „An­ta­nas Sme­to­na ir jo veik­la“ (1966), „Pa­gy­ros ir tik­ro­vė“ (1970), „V. Var­dys ir Šo­va apie Raš­ti­kio at­si­mi­ni­mus“ (1975), sa­vo at­si­mi­ni­mų kny­gą „Dvie­jų pa­sau­lė­žiū­rų var­žy­bos“ (1977).

Au­gus­tai­čių šei­ma iš Augs­bur­go per­si­kė­lė į Miun­che­ną. Jų duk­ra Dai­nė Ma­ri­ja Au­gus­tai­ty­tė Miun­che­no uni­ver­si­te­te ap­gy­nė fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, bu­vo uni­ver­si­te­to Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to do­cen­tė, pa­ren­gė ir iš­lei­do lie­tu­vių kal­bos va­do­vė­lį „Lehr­buch der li­tauis­chen Spra­che“. Stu­di­juo­da­ma Miun­che­no uni­ver­si­te­te, An­na Van­da Ga­lin­da su­si­pa­ži­no su veng­ru pa­bė­gė­liu Hort­va­hu, ku­ris po ne­pa­vy­ku­sio 1956 m. su­ki­li­mo at­vy­ko Miun­che­no uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ti ar­chi­tek­tū­ros.

An­na Van­da Ga­lin­da ta­po ver­tė­ja. Jiems gi­mė sū­nus And­rius ir duk­ra Alek­sand­ra, pa­se­ku­si ma­mos pė­do­mis. And­rius Hort­va­has, kaip ir dė­dė An­ta­nas Goeld­ne­ris, ta­po gy­dy­to­ju ir gy­ve­na Ciu­ri­che. A. V. G. Hort­vah vo­kie­čių kal­ba iš­lei­do at­si­mi­ni­mų kny­gą „Ein Kof­fer und die Con­tax“. Mo­te­ris neuž­mir­šo sa­vo gim­ti­nės, že­mai­čių kal­bos, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę su šei­ma ne kar­tą lan­kė­si Tel­šiuo­se.

Van­da Goeld­ne­rai­tė-Au­gus­tai­tie­nė mi­rė 1968 m. Miun­che­ne, yra pa­lai­do­ta Nordf­ried­ho­fo ka­pi­nė­se. Po 10 me­tų ša­lia žmo­nos am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė ir Jo­nas Au­gus­tai­tis.

Is­to­ri­kė Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas