Eg­zis­ten­ci­niai da­ly­kai – per ta­py­bą

Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Var­nių bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­mi 24-erių me­tų tel­šiš­kio mė­gė­jo dai­li­nin­ko Vi­liaus Mi­ka­laus­ko dar­bai, ta­py­ti alie­ju­mi ant dro­bės.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Se­mia­si įkvė­pi­mo

Pieš­ti Vi­lius mė­go nuo vai­kys­tės, ta­čiau į ta­py­bą rim­tai pra­dė­jo žiū­rė­ti bū­da­mas sep­ty­nio­li­kos. Nors ta­py­ti jis ban­dė bū­da­mas daug jau­nes­nis, tik vė­ly­vo­je paaug­lys­tė­je tai ta­po neats­ki­ria­ma jo da­li­mi.

Dau­giau­sia įkvė­pi­mo Vi­liui su­tei­kia nuo­var­gio su­kel­ti vaiz­di­niai ir idė­jos, se­ni pa­veiks­lai, mu­zi­ka, li­te­ra­tū­ra ir re­ti gy­ve­ni­miš­ki mo­men­tai, ke­lian­tys fi­lo­so­fi­nes min­tis.

„Žmo­gaus fi­gū­ros pie­ši­mas ir ta­py­ba „pa­ka­sy­da­vo sme­ge­nis“ nuo vai­kys­tės ir, kaip be­bū­tų keis­ta, prie to pa­ties punk­to te­be­su ir šio­mis die­no­mis. Yra su­dė­tin­ges­nių „geo­met­ri­jų“ už žmo­gų, bet, ma­nau, po­trau­kis prie to dau­giau­sia yra dėl žmo­gaus ne­fi­zi­nio su­dė­tin­gu­mo. Mū­sų vi­suo­me­nė­je kas­dien ma­to­me dau­giau nei fi­zi­nes bū­ty­bes, ban­do­me su­si­ta­pa­tin­ti sie­lo­mis ir psi­cho­lo­gi­ja. Ma­no ma­ny­mu, tai yra tai, ką la­biau­siai no­riu per­teik­ti sa­vo kū­ry­bo­je“, – apie sa­vo dar­bus pa­sa­ko­jo V. Mi­ka­laus­kas.

Tam­sa ant dro­bės

Vi­lius tei­gė, kad jo kū­ry­ba sti­liu­mi kai kam ga­li at­ro­dy­ti tam­so­ka, kaip į sa­ve lin­ku­sio as­mens, nes vi­sos idė­jos jam ky­la iš jo pa­ties pa­tir­čių. Ta­py­to­jas at­vi­ra­vo, jog mėgs­ta su­mai­šy­ti iš pa­žiū­ros gra­žius da­ly­kus su šiek tiek ne­ma­lo­nu­mo ir tik­ro­vės, ban­dy­da­mas iš­lai­ky­ti ba­lan­są.

„Pa­si­telk­da­mas ta­py­bą no­riu kal­bė­ti apie žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos su­dė­tin­gu­mą. Ma­no nuo­mo­ne, per­teik­da­mas šiek tiek tam­sos ant dro­bės ne­lai­kau blo­gų emo­ci­jų sa­vy­je. Ki­ta ver­tus, ma­nau, kad me­nas kiek­vie­nam ste­bė­to­jui reiš­kia as­me­ni­nę pa­tir­tį. Du žmo­nės, ma­ty­da­mi tą pa­tį kū­ri­nį, pa­si­jaus skir­tin­go­se vie­to­se, tai­gi ma­no kū­ry­bą kiek­vie­nas in­terp­re­tuos pa­gal sa­vo akį“, – įsi­ti­ki­nęs me­ni­nin­kas.

Įgim­tas no­ras kur­ti

Bė­gant me­tams, Vi­lius su­pra­to, kad kū­ry­ba pra­ktiš­kai bet ko­kio­je sri­ty­je yra di­de­lė jo gy­ve­ni­mo da­lis. Apie vie­šą sėk­mę jis kol kas min­čių ne­tu­ri, kū­ry­ba už­sii­ma tik dėl sa­vo įgim­to no­ro tai daryti.

„Tu­riu as­me­ni­nį tiks­lą ta­py­ti tol, kol ran­ka pa­kels tep­tu­ką, ir pa­ly­gin­ti de­šimt­me­čių skir­tu­mo dar­bus kaip kai­tos eks­pe­ri­men­tą. Abe­jo­ju, kad dings lai­ko­tar­piai, kai no­rė­siu ką nors pa­sa­ky­ti ran­ka, tai­gi pa­si­ti­kiu sa­vi­mi, kad tiks­las bus pa­siek­tas sklan­džiai“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.