Tuo pa­čiu lai­ku, to­je pa­čio­je vie­to­je

Tel­šiuo­se vei­kian­tis „Vo­kie­čių kal­bos ir kul­tū­ros drau­gų klu­bas“ mi­ni de­šim­ties me­tų veik­los ju­bi­lie­jų.

Šian­dien klu­bo gre­to­se yra 35 na­riai, tarp ku­rių – vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai, ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės, ku­riems ši kal­ba pa­de­da bend­rau­ti su sa­vo drau­gais ar gi­mi­nė­mis Vo­kie­ti­jo­je,

Aust­ri­jo­je ar­ba ku­rie tie­siog no­ri įdo­miai pra­leis­ti lais­va­lai­kį. Vi­sus juos vie­ni­ja klu­bo va­do­vė Ni­jo­lė Vai­če­kaus­kė.

Už­gi­mė tra­di­ci­ja
Veik­los pra­džia, pa­sak N. Vai­če­kaus­kės, ne­bu­vo daug ža­dan­ti. Ji ve­dė Tel­šių švie­ti­mo cent­re vo­kie­čių kal­bos kur­sus suau­gu­sie­siems, o jiems pa­si­bai­gus, nu­spren­dė ne­pra­ras­ti ry­šio su kur­sų da­ly­viais. Pak­vie­tė juos į ne­for­ma­lų su­si­ti­ki­mą ka­vi­nė­je – tie­siog pa­bend­rau­ti, ir net ne­si­ti­kė­jo, kad ateis be­veik vi­si bu­vę da­ly­viai. Jos nuo­sta­bai, su­si­do­mė­ji­mas bu­vo di­de­lis. Kiek vė­liau pri­si­jun­gė ir vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­jai. Taip gi­mė pir­mie­ji po­kal­bių vo­kie­čių kal­ba va­ka­rai, ku­rie pa­laips­niui vir­to tra­di­ci­ja ir gy­vuo­ja jau dvy­li­ka me­tų. Kiek­vie­no mė­ne­sio pa­sku­ti­nį ket­vir­ta­die­nį to­je pa­čio­je vie­to­je, prie to pa­ties sta­lo Tel­šiuo­se su­si­tin­ka suau­gu­sie­ji, ku­rie ne­for­ma­liuo­ju bū­du to­bu­li­na vo­kie­čių kal­bos įgū­džius. To­kie žmo­nių su­si­ti­ki­mai vo­kiš­kai kal­ban­čio­se ša­ly­se yra ga­na po­pu­lia­rūs, jie va­di­na­mi „Stamm­tisch“.
Įs­teig­tas klu­bas
N. Vai­če­kaus­kė pa­sa­ko­jo, kad po ke­le­rių me­tų nuo vo­kiš­kų po­kal­bių va­ka­rų pra­džios vo­kie­čių kal­bos en­tu­zias­tai nu­ta­rė steig­ti klu­bą, ku­ris šiais me­tais mi­ni de­šimt­me­tį.
Ni­jo­lė džiau­gia­si, kad klu­bo veik­lo­je vo­kie­čių kal­ba nė­ra vie­nin­te­lė te­ma – jie taip pat ren­gia iš­vy­kas po Lie­tu­vą ir į už­sie­nį, te­mi­nius va­ka­rus, kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves, eks­kur­si­jas, va­sa­ros va­ka­rė­lius ir kt.
Klu­be esan­tys skir­tin­gų pro­fe­si­jų žmo­nės taip pat mie­lai da­li­ja­si sa­vo pro­fe­si­jos ži­nio­mis. Pri­si­mi­nu­si eks­kur­si­jas į Lie­po­ją ir Klai­pė­dą, Ni­jo­lė šyp­so­si: „Už­si­sa­kė­me gi­dus vo­kie­čių kal­ba, ir vi­si bu­vo nu­ste­bę, jog lie­tu­viai, o pra­šo eks­kur­si­jos vo­kie­čių kal­ba. 10-ąjį klu­bo gim­ta­die­nį šven­tė­me per vo­kie­čių kal­bos sa­vai­tę „Ö kaip vo­kiš­kai?“, ku­ri Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ja­ma jau aš­tun­tą­jį kar­tą. Šven­tės me­tu sa­vo veik­las klu­bo na­riai pri­sta­tė taip pat vo­kiš­kai. Tai iš­šū­kiai, ku­riuos mes įvei­kia­me drau­ge!“
Įga­vo drą­sos
Klu­bo va­do­vei la­bai sma­gu ma­ty­ti, jog per de­šimt­me­tį klu­bo na­riai ta­po drą­ses­ni ir at­vi­res­ni. „Dau­gu­ma klu­bo na­rių – ak­ty­vūs sa­vo pro­fe­si­nė­je ar­ba bend­ruo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Jie įpra­tę prie di­na­miš­ko gy­ve­ni­mo, ta­čiau po dar­bo die­nos, įvai­rių įpa­rei­go­ji­mų no­ri­si ki­to­kios veik­los. To­dėl suau­gu­sių­jų mo­ky­me­si la­bai svar­bu kū­ry­bin­gu­mas. Sa­ko­ma, kad kū­ry­bi­nės idė­jos ne­rei­ka­lau­ja nie­ko ki­to, kaip tik sek­ti jo­mis. Per žai­di­mus, kū­ry­bi­nes už­duo­tis žmo­nės ne­jau­čia, kad mo­ko­si – jie tie­siog pui­kiai lei­džia lai­ką drau­ge. Klu­bo na­riai bend­rau­ja vie­ni su ki­tais, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi ir pa­de­da vie­ni ki­tiems“, – pa­sa­ko­jo Ni­jo­lė.
Mo­te­ris la­bai dė­kin­ga veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čioms vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­joms, ku­rios pra­tur­ti­no klu­bo veik­lą: „Kol vo­kie­čių kal­ba ra­jo­ne bu­vo itin po­pu­lia­ri, mes su ko­le­gė­mis la­bai stip­riai lai­kė­mės kar­tu, o kai vo­kie­čių kal­bos ban­ga praė­jo ir atė­jo ang­liš­ko­ji, at­ro­dė, kad mes lyg ne­be­tu­ri­me ga­li­my­bės su­si­tik­ti. Džiau­giuo­si mū­sų bend­rys­te, ku­ri la­bai su­stip­ri­no ir pra­plė­tė vi­są klu­bo veik­lą.“
Vo­kie­čių kal­bos rei­ka­lin­gu­mas
N. Vai­če­kaus­kės tei­gi­mu, „Vo­kie­čių kal­bos ir kul­tū­ros drau­gų klu­bas“ vai­di­na svar­bų vaid­me­nį, kai į Tel­šius at­vyks­ta mies­to par­tne­riai ir sve­čiai iš Vo­kie­ti­jos ar Aust­ri­jos. Nuo pro­gra­mos su­da­ry­mo iki jų priė­mi­mo, ap­gy­ven­di­ni­mo, užim­tu­mo ir iš­ly­dė­ji­mo – vi­sur ko­mu­ni­kuo­ja klu­bas. „Jau 14 kar­tų per klu­bo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį priė­mė­me mies­to sve­čius“, – sa­kė Ni­jo­lė.
Po­žiū­ris į vo­kie­čių kal­bą šian­dien yra la­bai pa­si­kei­tęs. Pa­sak N. Vai­če­kaus­kės, da­bar ji la­bai rei­ka­lin­ga: „Gar­siai kal­ba­ma apie tai, kad trūks­ta dar­buo­to­jų, ku­rie ge­ba kal­bė­ti vo­kie­čių kal­ba, ir dėl to strin­ga in­ves­ti­ci­jos. Tai yra vi­so re­gio­no pro­ble­ma.“
Atė­jo lai­kas
Ni­jo­lė, žvelg­da­ma at­gal į pra­bė­gu­sią klu­bo veik­lą, džiau­gia­si, jog klu­bas ta­po la­biau ma­to­mas ir įga­vo di­des­nės reikš­mės: „Esa­me įga­vę drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo, už­mez­gė­me ry­šius su įvai­riais žmo­nė­mis iš Vo­kie­ti­jos bei Aust­ri­jos ir ti­ki­mės, kad atei­ty­je mies­to kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą ga­lė­si­me pa­pil­dy­ti šių ša­lių pro­fe­sio­na­lią­ja mu­zi­ka, pa­ro­do­mis ir pan.“