Žyd­rū­nas Au­gu­lis: „Pieš­ti ant žmo­gaus kū­no yra daug su­dė­tin­giau ne­gu po­pie­riu­je“

Ta­tui­ruo­čių meist­ras Žyd­rū­nas Au­gu­lis Tel­šiuo­se ta­tui­ruo­tes da­ro jau dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus. Jis sa­vo is­to­ri­ja ir links­mais nu­ti­ki­mais da­li­ja­si su „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jais ir tei­gia, kad ta­tui­ruo­tės yra daug sri­čių api­man­tis me­nas.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Pra­džia

Ž. Au­gu­lis 1991 m. bai­gė Tel­šių aukš­tes­nią­ją tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lą, įgi­jo di­zai­no spe­cia­ly­bę. Po moks­lų dau­giau­sia dir­bo rek­la­mos di­zai­no ir ga­my­bos sri­ty­je. Maž­daug prieš dvi­de­šimt sep­ty­ne­rius me­tus grį­žo iš už­sie­nio drau­gas, pra­mo­kęs ta­tui­ruo­čių me­no, ir pa­da­rė Žyd­rū­nui pir­mą­ją pa­ties Žyd­rū­no su­kur­tą ta­tui­ruo­tę. Pa­ti­ko, to­dėl pa­pra­šė drau­go, kad pa­ro­dy­tų pra­dme­nis. Taip vis­kas ir pra­si­dė­jo… Ki­tas drau­gas iš Ame­ri­kos at­siun­tė pir­mą­ją ta­tui­ra­vi­mo ma­ši­nė­lę su įran­ga, ada­to­mis ir da­žais, už ką jam ir da­bar Žyd­rū­nas jau­čia­si dė­kin­gas.

Kas at­per­ka įtemp­tą dar­bą?

Pra­džio­je ta­tui­ruo­tės Žyd­rū­nui bu­vo tik po­mė­gis, ne­bu­vo nei prie­mo­nių, nei įran­gos, net in­ter­ne­to tuo me­tu ne­bu­vo.

„Kar­tais gal­vo­da­vau, kam man to rei­kia, juk at­sa­ko­my­bė ir įtam­pa di­džiu­lė. Čia trin­tu­ko ne­pa­nau­do­si, kiek­vie­nas taš­kas tu­ri bū­ti ap­gal­vo­tas. Dar­bas, kad ir sė­di­mas, la­bai įtemp­tas, pro­ce­dū­ra kar­tais bū­na skaus­min­ga, o ta­da klien­tai pa­si­da­ro ne­ra­mūs. Bet vis­ką at­per­ka lai­min­gi žmo­nės – po pro­ce­dū­ros išei­na dė­kin­gi, be­si­šyp­san­tys. Jiems ta­tui­ruo­tė – gy­ve­ni­mo sva­jo­nė, bran­din­ta daug me­tų, ko­kių nors gy­ve­ni­mo įvy­kių įpras­mi­ni­mas. Dau­ge­lis ži­no, ko no­ri, o meist­ras pa­si­sten­gia jų no­rus iš­pil­dy­ti. Ta­tui­ruo­tė yra me­no rū­šis, ku­ri api­ma vis­ką – di­zai­ną, pie­ši­mą, ta­py­bą bei gra­fi­ką, ži­no­ma, ir me­di­ci­ną šiek tiek rei­kia iš­ma­ny­ti“, – pra­džią pri­si­mi­nė Žyd­rū­nas.

Sup­ra­tęs, kad gy­ve­ni­me no­ri tik da­ry­ti ta­tui­ruo­tes, me­tė ki­tus dar­bus. Anks­čiau pre­kės ženk­las „Hid­ra“, apė­męs įvai­rias veik­los sri­tis, li­ko tik ta­tui­ruo­čių stu­di­jai. Taip ir at­si­ra­do „Hid­ra Tat­toos­tu­dio“.

Pir­mo­ji pa­da­ry­ta ta­tui­ruo­tė

Pir­mą­ją sa­vo ran­ko­mis da­ry­tą ta­tui­ruo­tę Žyd­rū­nas pa­me­na pui­kiai. Pa­da­rė „Tri­bal“ sti­liaus ta­tui­ruo­tę drau­gui, ku­ris su­ti­ko bū­ti „ban­do­muo­ju triu­šiu“. Ž. Au­gu­lis ma­no, kad drau­gas dar ir da­bar ją te­be­tu­ri. „Ačiū, Ser­žai, už drą­są“, – šyp­so­jo­si ta­tui­ruo­to­jas.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 84 (2522)