Po at­si­tik­ti­nių san­ty­kių va­ka­rė­ly­je – DNR ty­ri­mai dėl tė­vys­tės

Mo­ters ro­man­tiš­ki san­ty­kiai su dviem vy­rais bai­gė­si gi­mu­sio vai­ko DNR ty­ri­mais. Į teis­mą pa­da­vu­si abu vy­rus mo­te­ris pra­šė vie­ną iš jų pri­pa­žin­ti ne vai­ko tė­vu, o ki­tą prie­šin­gai – pri­pa­žin­ti vai­ko tė­vu. Taip vie­nas iš­si­lais­vi­no nuo sve­ti­mo vai­ko iš­lai­ky­mo, o ki­tas pe­rė­mė pa­rei­gą – užau­gin­ti sū­nų, ku­riam šiuo me­tu dve­ji me­tai.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Su­si­py­ku­si bu­vo neiš­ti­ki­ma

Tel­šių apy­lin­kės teis­mo Tel­šių rū­muo­se iš­nag­ri­nė­ta ci­vi­li­nė by­la pa­gal ieš­ko­vės P. R. ieš­ki­nį dviem at­sa­ko­vams – T. G. ir D. Š. – dėl tė­vys­tės nu­gin­či­ji­mo ir tė­vys­tės nu­sta­ty­mo.
Ieš­ko­vė P. R. teis­mo pra­šė iš­brauk­ti iš sū­naus N. G. gi­mi­mo įra­šo duo­me­nis, kad T. G. yra N. G. tė­vas, ir nu­sta­ty­ti tė­vys­tę: pri­pa­žin­ti at­sa­ko­vą D. Š. vai­ko N. G. tė­vu, o N. G. – at­sa­ko­vo D. Š. vai­ku. Be to, mo­te­ris no­rė­jo su­teik­ti sū­nui pa­var­dę „Š.“.

Vai­ko mo­ti­na pa­pa­sa­ko­jo, kad su T. G. su­si­pa­ži­no 2020 m. ir pra­dė­jo su­si­ti­ki­nė­ti, vė­liau ap­si­gy­ve­no kar­tu. 2022 m. bir­že­lio mė­ne­sį mo­te­ris su drau­gu su­si­py­ko, to­dėl iš­vy­ko į va­ka­rė­lį. Ten su­si­pa­ži­no su D. Š. ir tu­rė­jo su juo ly­ti­nių san­ty­kių. Po po­ros sa­vai­čių P. R. su T. G. su­si­tai­kė ir vėl gy­ve­no kar­tu. Kaip tei­gė mo­te­ris, su­ži­no­ju­si apie nėš­tu­mą, ma­nė, kad vai­ko tė­vas yra T. G.

Gi­mė sū­nus. T. G. pri­pa­ži­no tė­vys­tę pa­reiš­ki­mu ir vai­ko gi­mi­mo įra­še bu­vo įra­šy­tas N. G. tė­vu. Po vai­ko gi­mi­mo praė­jus maž­daug trims mė­ne­siams, mo­te­ris su drau­gu san­ty­kius nu­trau­kė. Su­si­tuo­kę jie ne­bu­vo.

Nut­rau­kė bet ko­kius ry­šius

Su­gy­ven­ti­niams pa­su­kus at­ski­rais gy­ve­ni­mo ke­liais, vy­riš­kis dar bu­vo at­vy­kęs pa­bend­rau­ti su, kaip jis ma­nė, sū­nu­mi, ke­le­tą kar­tų pa­siė­mė jį su sa­vi­mi. 2023 m. ru­de­nį „tė­ve­lis“ at­li­ko DNR eks­per­ti­zę ir su­ži­no­jo, kad jis nė­ra ber­niu­ko tė­vas.

Po šios su­kre­čian­čios ži­nios mo­te­ris pri­si­mi­nė tu­rė­ju­si at­si­tik­ti­nių san­ty­kių su ki­tu vy­ru. Da­bar ji bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad su­ra­do tik­rą­jį vai­ko tė­vą. Apie tai pra­ne­šė D. Š. Vy­ras ne­gin­či­jo, kad ga­li bū­ti jos sū­naus tė­vas. O po by­lo­je at­lik­tos DNR eks­per­ti­zės ne­ky­la jo­kių abe­jo­nių, kad ber­niu­kas yra D. Š. vai­kas.

Su ieš­ki­niu su­ti­kęs T. G. nu­ro­dė, kad dar vai­kui ne­gi­mus įta­rė klas­tą. Ta­čiau gy­ve­ni­mo drau­gė įti­ki­nė­jo ir me­la­vo, kad jis tik­rai yra vai­ko tė­vas. Po ber­niu­ko gi­mi­mo praė­jus trims ar ke­tu­riems mė­ne­siams vy­riš­kio ini­cia­ty­va bu­vo at­lik­tas DNR ty­ri­mas. Jis pa­tvir­ti­no įta­ri­mą, kad N. G. nė­ra jo bio­lo­gi­nis vai­kas. Iki DNR ty­ri­mo at­li­ki­mo vy­ras ke­le­tą kar­tų su vai­ku bend­ra­vo, ta­čiau su­ži­no­jęs ty­ri­mo re­zul­ta­tus ry­šius vi­siš­kai nu­trau­kė.

Ki­tas at­sa­ko­vas D. Š. ir­gi su ieš­ki­niu su­ti­ko. Nu­ro­dė, kad 2022 m. va­sa­rą su P. R. vie­ną kar­tą tu­rė­jo at­si­tik­ti­nių ly­ti­nių san­ty­kių. Iš pa­žįs­ta­mų ži­no­jo, kad mo­te­ris lau­kia­si. Praė­ju­siais me­tais, prieš žie­mos šven­tes, P. R. su juo su­si­sie­kė ir pra­ne­šė, kad jis ga­li­mai yra jos vai­ko tė­vas. At­li­kus DNR ty­ri­mą D. Š. įsi­ti­ki­no, kad jis yra ber­niu­ko tė­vas, to­dėl su­tin­ka, kad bū­tų nu­sta­ty­ta tė­vys­tė ir vai­kui su­teik­ta jo pa­var­dė.

At­lie­ka lais­vės atė­mi­mo baus­mę

T. G. po vai­ko gi­mi­mo ne­tru­kus pra­dė­jo gy­ven­ti at­ski­rai, o po to jis su ber­niu­ku bend­ra­vo tik ke­lis kar­tus iki 2023 m. lapk­ri­čio 13 d., t. y. kol jo pa­ties ini­cia­ty­va bu­vo at­lik­tas DNR ty­ri­mas. Su­ži­no­jęs, kad nė­ra bio­lo­gi­nis vai­ko tė­vas, su ber­niu­ku ne­be­bend­rau­ja.

Įver­ti­nus vai­ko am­žių, jo ir T. G. gy­ve­ni­mo kar­tu truk­mę, bend­ra­vi­mo in­ten­sy­vu­mą, teis­mo nuo­mo­ne, tarp vai­ko ir at­sa­ko­vo nė­ra su­si­for­ma­vu­sių il­ga­lai­kių san­ty­kių ir so­cia­li­nio ry­šio. Esant šioms ap­lin­ky­bėms ir at­si­žvel­giant į tai, kad at­sa­ko­vas nė­ra vai­ko bio­lo­gi­nis tė­vas, tarp jų nė­ra su­si­for­ma­vu­sio glau­daus tė­vo ir vai­ko san­ty­kio, nu­gin­čy­ti­na at­sa­ko­vo tė­vys­tė vai­ko at­žvil­giu.

Nu­gin­či­jus T. G. tė­vys­tę, sie­kiant už­tik­rin­ti, kad vai­kas ne­lik­tų be tė­vo, pa­sak teis­mo, bū­ti­na šio­je by­lo­je iš­spręs­ti tė­vys­tės nu­sta­ty­mo klau­si­mą.

Eks­per­ti­zės ak­tas, 2024 m. lie­pos 4 d. bio­lo­gi­nės tė­vys­tės ty­ri­mo at­sa­ky­mas pa­tvir­ti­na, kad D. Š. yra N. G. bio­lo­gi­nis tė­vas. Vy­ras su­tin­ka, kad bū­tų nu­sta­ty­ta jo tė­vys­tė vai­ko at­žvil­giu.

Gi­mi­mo įra­še vai­ko pa­var­dė nu­ro­dy­ta „G.“. Nu­gin­či­jus T. G. tė­vys­tę N. G. at­žvil­giu ir nu­sta­čius D. Š. tė­vys­tę N. G. at­žvil­giu yra tei­si­nis pa­grin­das pa­keis­ti ir vai­ko pa­var­dę.

D. Š. at­lie­ka lais­vės atė­mi­mo baus­mę, tad P. R. ir D. Š. ga­li kil­ti sun­ku­mų kei­čiant vai­ko pa­var­dę, to­dėl, va­do­vau­jan­tis prio­ri­te­ti­nės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pu, vai­ko tei­se ži­no­ti sa­vo iden­ti­te­tą, spręs­ti­nas vai­ko pa­var­dės pa­kei­ti­mo klau­si­mas šiuo teis­mo spren­di­mu.

Teis­mas ieš­ki­nį ten­ki­no

2024 m. rugp­jū­čio 12 d. teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­su, nu­spren­dė ieš­ki­nį ten­kin­ti – nu­gin­čy­ti tė­vys­tę: iš­brauk­ti iš N. G. gi­mi­mo įra­šo duo­me­nis apie tai, kad T. G. yra N. G. tė­vas; nu­sta­ty­ti tė­vys­tę: pri­pa­žin­ti D. Š. N. G. tė­vu, o N. G. pri­pa­žin­ti D. Š. vai­ku; pa­keis­ti N. G. pa­var­dę į „Š.“.

Ne vė­liau kaip ki­tą dar­bo die­ną po teis­mo spren­di­mo įsi­tei­sė­ji­mo die­nos šį spren­di­mą elekt­ro­ni­nių ry­šių prie­mo­nė­mis iš­siųs­ti Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Tei­sės ir ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riui, kad bū­tų pa­keis­ta vai­ko pa­var­dė.