Mei­lu­tė Šiau­čiū­nie­nė: „Mū­sų vy­res­nio­ji kar­ta – nuo­sta­būs žmo­nės“

Spa­lio 1-oji – Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na. Tai pui­ki pro­ga pri­si­min­ti ir įver­tin­ti, koks neį­kai­no­ja­mas yra kiek­vie­nas vy­res­nio am­žiaus žmo­gus.

Džiu­gu, jog mū­sų ra­jo­ne vy­res­nio am­žiaus žmo­nės tu­ri pla­čias ga­li­my­bes įsi­trauk­ti į dau­gy­bę veik­lų. Ypač ak­ty­vi yra Lie­tu­vos pen­si­nin­kų są­jun­ga „Bo­čiai“, ku­ri vie­ni­ja daug fi­lia­lų su šim­tais smal­sių ir ži­nių trokš­tan­čių na­rių.

Šį­kart – apie Tel­šių mies­to pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių bend­ri­ją „Ru­dens va­ka­ras“, ku­ri šie­met mi­ni 10 me­tų veik­los ju­bi­lie­jų.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­nos mi­nė­ji­mas

Šian­dien bend­ri­jai „Ru­dens va­ka­ras“ va­do­vau­ja ir jos na­rius bu­ria pir­mi­nin­kė Mei­lu­tė Šiau­čiū­nie­nė. Ži­no­ma, jai tal­ki­na šau­ni ko­man­da – ak­ty­vūs bend­ri­jos na­riai. Pir­mi­nin­kė tvir­ti­na, kad be žmo­nių pa­lai­ky­mo ir jų ak­ty­vaus da­ly­va­vi­mo ji vie­na ne­bū­tų pa­sie­ku­si tiek daug. „Kas aš be jų?“ – padėkos žodžių negaili savo pavaduotojai Birutei Andrijauskienei, kuri kartu su Alfredu Zavecku rašo projektus, taip pat ekskursijų organizatorei Zitai Godeliauskienei ir kitiems. Džiugu, jog „Rudens vakaro“ veiklą visada palaiko, joje dalyvauja Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių rajono pirmininkas Algirdas Petrikas.

„Mū­sų vy­res­nio­ji kar­ta – nuo­sta­būs žmo­nės. Jiems rei­kia veik­los, jie mie­lai vi­sur da­ly­vau­ja ir įsi­trau­kia. Mū­sų ra­jo­no žmo­nės tik­rai nuo­sta­būs, dė­ko­ju vi­siems esan­tiems ša­lia“, – sa­ko Mei­lu­tė.

Kas­met ra­jo­ne Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na yra de­ra­mai pa­mi­ni­ma, ren­gia­mi kon­cer­tai, pa­ger­bia­mi nu­si­pel­nę „Bo­čių“ są­jun­gos na­riai. Šie me­tai – ne išim­tis. Spa­lio 5 die­ną Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na bus mi­ni­ma Ryš­kė­nuo­se – 2024 m. Lie­tu­vos ma­žo­jo­je kul­tū­ros sos­ti­nė­je. Ren­gi­nys vyks 13 val., ja­me kvie­čia­mi da­ly­vau­ti vi­si ra­jo­no „Bo­čiai“.

Ak­ty­vūs sen­jo­rai

M. Šiau­čiū­nie­nė į „Bo­čių“ gre­tas bu­vo pa­kvies­ta prieš po­rą me­tų, dai­nuo­ti Tel­šių kul­tū­ros cent­ro mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­ve „Bo­čiai“. Lai­kui bė­gant ji pel­nė vi­sų pa­si­ti­kė­ji­mą ir bu­vo iš­rink­ta bend­ri­jos „Ru­dens va­ka­ras“ pir­mi­nin­ke.

Šias pa­rei­gas M. Šiau­čiū­nie­nė priė­mė la­bai at­sa­kin­gai, daug sten­gia­si dėl bend­ri­jos rei­ka­lų, pro­jek­tų, na­rių, ku­rių skai­čius jau per­ko­pė šim­tą. Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, jog jai pa­tin­ka bend­rau­ti, or­ga­ni­zuo­ti veik­las ir vie­ny­ti žmo­nes bend­riems tiks­lams. O tos veik­los vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms šian­dien ne­trūks­ta. Pa­sak Mei­lu­tės, „Bo­čių“ drau­gi­jo­je yra ko­lek­ty­vų: dai­nų, šo­kių, dra­mos ir kt. Be to, jie da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, vyks­ta į iš­vy­kas, į ki­tus mies­tus. „Ru­dens va­ka­ras“ pa­lai­ko ry­šius su Kre­tin­gos, Šiau­lių, Kė­dai­nių ir ki­tų sa­vi­val­dy­bių „Bo­čių“ drau­gi­jo­mis.

Pir­mi­nin­kė pa­ste­bi, kad pa­gy­ve­nę žmo­nės no­ri jung­tis į veik­las, no­ri išei­ti iš na­mų. „Sen­jo­rai ne­bė­ra vie­ni­ši ir už­si­da­rę. Jie ta­po ak­ty­vūs ir yra mums rei­ka­lin­gi. O bend­ra­min­čių bū­ry­je ne tik jiems, bet ir mums vi­siems daug sma­giau“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.

Dė­me­sys vy­res­niam žmo­gui

„Juk taip jau yra gy­ve­ni­me: ma­žu vai­ke­liu džiau­gia­mės be ga­lo, paaug­liu di­džiuo­ja­mės ir jį gi­ria­me, ta­čiau vy­res­niam žmo­gui daž­nai sto­ko­ja­me dė­me­sio. Tu­ri­me su­pras­ti, kad ir jam la­bai rei­kia mū­sų ši­lu­mos, dė­me­sio ir džiu­gių aki­mir­kų“, – kal­ba pir­mi­nin­kė.

Mei­lu­tę vi­są gy­ve­ni­mą ly­di vy­res­nių žmo­nių drau­gi­ja. 15 me­tų ji dir­bo ban­ke, kur daž­nai tek­da­vo bend­rau­ti su sen­jo­rais, iš­mo­kant jiems pen­si­jas. Vė­liau dir­bo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­riu­je, kur vi­sos iš­mo­kos, in­va­li­du­mai ir kom­pen­sa­ci­jos taip pat pri­klau­sė vy­res­nie­siems. Su vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vais ji vi­sa­da ra­do ir da­bar ran­da bend­rą kal­bą, pui­kiai su­ta­ria ir juos su­pran­ta. Mo­te­ris tvir­ti­na, jog vi­si yra la­bai šil­ti ir pui­kūs žmo­nės, dar ne­su­ti­ko pik­tų.

Anot pir­mi­nin­kės, la­bai sun­ku api­bū­din­ti, koks šian­dien yra pa­gy­ve­nu­sio žmo­gaus pa­veiks­las. Yra to­kių žmo­nių, ku­riems per 70 me­tų, bet jie spin­du­liuo­ja ener­gi­ja, o ki­tas ir 40 me­tų bū­da­mas nė­ra toks op­ti­mis­tiš­kas, ne­su­ge­ba pa­ki­liai žvelg­ti į gy­ve­ni­mą, juo mė­gau­tis.

Mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu

Pak­laus­ta, kur ran­da tiek ener­gi­jos vi­sus ves­ti pir­myn, pa­šne­ko­vė nu­si­šyp­so ir dar kar­tą pa­ti­ki­na, jog to­kia jau esan­ti – mėgs­tan­ti ki­to žmo­gaus drau­gi­ją. O kai no­ri­si šiek tiek ato­kvė­pio, pa­si­ne­ria į ki­tą sa­vo aist­rą – ke­lio­nes. Bet bū­ti­nai au­to­bu­su, kad kuo dau­giau pa­ma­ty­tų ir kuo dau­giau su­ži­no­tų. Ži­no­ma, nie­ka­da ne­ga­li praei­ti pro pa­ro­das, nes ją vi­sa­da do­mi­no me­nas, kul­tū­ra ir ge­ra kny­ga.

Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­nos pro­ga Mei­lu­tė vi­siems lin­ki svei­ka­tos ir kad šei­mo­se vis­kas bū­tų ge­rai, o ta­da at­si­ras ir šyp­se­na, ir ge­ra nuo­tai­ka.