Janina BUCEVIČĖ, Žemaičių muziejus „Alka“
Birželis – vasaros pradžia, kai ilgiausios dienos ir trumpiausios naktys, kai medumi varva liepų žiedai, svaiginančiai kvepia jazminai ir pievose džiūstantis šienas, o taikų mūsų dangų nušviečia tik Joninių (Rasų) laužai… Tai laikas, kai, rodos, siela pati kyla ligi dangaus ir norisi svajoti, džiaugtis, mylėti. Deja, demonas niekada nesnaudžia…. Karas vėlei įsiveržė į Europą – Ukraina, kovojanti dėl savo ir mūsų laisvės, Buča, Irpinė… ir Rainiai. Priešas tas pats ir toks pat nuožmus bei žiaurus. Neturime teisės jų pamiršti, parama Ukrainai – tai Rainių Kankinių priesakas šiandien mums, gyviesiems.
Ant kankinių kapo parimusi menininko Antano Kmieliausko Pieta motiniškai glaudžia ne tik savo Sūnaus Jėzaus kūną, bet ir kankinius – Lietuvos piliečius kaip aš ir jūs: gimnazistus, amatų mokyklos mokinius, mokytojus, tarnautojus, ūkininkus, darbininkus, policininkus, puskarininkį, notarą, advokatą, – priklausiusius ateitininkų, skautų, jaunalietuvių, šaulių organizacijoms ar tiesiog buvusius dorus žmones, kurių vienintelė „kaltė“ – Tėvynės meilė ir tai, kad jie nesitaikstė su Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 15 d. įvykdyta Lietuvos okupacija ir jos vykdoma krašto sovietizacija, o įskundė juos atėjūnams okupantams, deja, mūsų šalies piliečiai…
1941-ųjų birželio 22–28 dienomis Lietuvos teritorijoje atsitraukianti Raudonoji armija, pasitelkusi vietinius kolaborantus, nužudė, nukankino beveik tūkstantį žmonių. Kauno, Panevėžio, Pravieniškių ir kitų miestų kalėjimuose buvo vykdomos masinės kalinių egzekucijos. 1941 m. birželio 24 d. rytą ir Telšių kalėjimą apsupo Raudonosios armijos 123-iosios divizijos dalinys, paskubomis sudarytas trijulės teismas, vadovaujamas NKGB Telšių apskrities viršininko Petro Raslano, tad jis bei Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius ir NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas valstybės saugumo ltn. Jermolajevas visiems 76 Telšių kalėjime kalintiems politiniams kaliniams skyrė mirties bausmę. Kalėjimo sienų mūruose liko jų įrėžti Gedimino stulpai, Vyčio kryžius – nebylus kankinių tikėjimo, vilties ir laisvės priesakas ateinančioms kartoms. Trumpa birželio 25-osios naktis, – rytuose jau nedrąsiai brėško aušra, kai sunkvežimiai su kaliniais pajudėjo Rainių link. Trims kaliniams pavyko iš sunkvežimių ištrūkti, deja, juos netrukus pasivijo raudonarmiečių kulkos… Sumaitoti 73 kūnai Rainiuose atsitiktinai rasti 1941 m. birželio 28 d. Atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, 35 žmonėms sužaloti lyties organai. Dauguma galutinai nužudyti sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais. Miškelis pasruvo krauju. Tarp nužudytųjų – trys broliai Antanas, Jonas ir Juozas Antanavičiai, broliai Povilas ir Stasys Balsevičiai, Boleslovas ir Petras Kavoliai, Andrius ir Jonas Rudokai. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti. Dėl patirtų sužalojimų 46 lavonai artimųjų taip ir nebuvo atpažinti…
Jie mirė, kad mes būtume laisvi, kad liepos kvepėtų medumi, o dangų nušviestų tik Joninių laužai, tad saugokime atminimą ir būkime jų verti, su poete Elena Borusevičiūte-Šidlauskiene tardami:
…Peržegnoju tave, kankiny mano broli,
esaties mūsų vėliava – Trispalve, –
ją pašventinai savo krauju…
Peržegnoju tave,
nes žinau, kad esi
po tamsa, po neteisybės klampynėm
ir po brolių piktybės ledu…
Nesugriaunamas būki paminklas
brangiai Lietuvai – gintai Tėvynei,
mūsų broli, Rainių kankiny – – –
Loading ...
