In­ga Na­gy­tė: „Su­la – gy­vy­bės sy­vai, kaip ir folk­lo­ras, iš­nai­kink et­ni­nę kul­tū­rą – tau­ta pa­ti iš­nyks“

Tel­šių kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro gru­pė „Su­la“ – mu­zi­kos ko­lek­ty­vas, sa­vo lais­va­lai­kį skiriantis že­mai­čių folk­lo­rui po­pu­lia­rin­ti, at­si­da­vęs mu­zi­kai, tra­di­ci­joms ir šo­kiams. Nors „Su­la“ gy­vuo­ja jau dau­giau nei vie­ne­rius me­tus, bet vis dar sie­kia ofi­cia­laus įtei­si­ni­mo bū­ti ne po­grin­di­ne, bet ofi­cia­lia, ly­gia­tei­se gru­pe kaip ki­ti Tel­šių kul­tū­ros cent­ro ko­lek­ty­vai.

Apie „Su­los“ ko­lek­ty­vą, folk­lo­ro veik­lą ir dau­giau – po­kal­bis su gru­pės va­do­ve In­ga Na­gy­te.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

– Kas su­da­ro jū­sų gru­pę?

– „Su­lai“ pa­si­se­kė, nes čia ren­ka­si tik­rai smal­sūs, at­vi­ri, drau­giš­ki ir darbš­tūs įvai­raus am­žiaus, įvai­rių įsi­ti­ki­ni­mų, įvai­rių po­mė­gių žmo­nės. Di­džiau­sia do­va­na yra leis­ti lai­ką to­kio­je to­le­ran­tiš­ko­je ir pa­gar­bio­je ap­lin­ko­je. Re­pe­ti­ci­jų me­tu skam­ba ne tik dai­nos, bet ir juo­kas. Kol kas esa­me apie 15 žmo­nių, bet vi­sa­da lau­kia­me pri­si­jun­giant lie­tu­viš­ko­mis ir že­mai­tiš­ko­mis tra­di­ci­jo­mis, me­lo­di­jo­mis, dai­no­mis ir šo­kiais be­si­do­min­čių bend­ra­min­čių. Daž­nai atė­ję sa­ko: „Oi, neee, aš ne­mo­ku dai­nuo­ti, o šok­ti – juo la­biau“, bet praei­na ke­le­tas mė­ne­sių ir, žiū­rėk, bal­sas pa­ts at­si­ran­da, ir šok­ti, pa­si­ro­do, ne su­dė­tin­ga, o links­ma ir įma­no­ma. Tad kvie­čia­me pa­ban­dy­ti ir, tik su­pra­tus, kas yra folk­lo­ras, nu­spręs­ti – pa­tin­ka ar­ba ne­pa­tin­ka.

– Kaip gi­mė idė­ja su­kur­ti folk­lo­ro gru­pę „Su­la“? Ka­da ją įkū­rė­te?

– „Su­la“ na­tū­ra­liai gi­mė iš 2020–2021 me­tais vy­ku­sių pa­si­dai­na­vi­mo va­ka­rų. Taip pa­ti­ko dai­nuo­ti, kad nu­spren­dė­me rink­tis kiek­vie­ną sa­vai­tę. O ta­da kaž­kaip ėmė­me ir ta­po­me „Su­la“. Pir­mo­ji gru­pės su pa­va­di­ni­mu re­pe­ti­ci­ja įvy­ko 2022 me­tų spa­lio 3 die­ną.

– Ko­dėl pa­va­di­ni­mas „Su­la“? Ko­kia jums jo reikš­mė?

– Pa­va­di­ni­mas „Su­la“ yra ka­dai­se Tel­šių kul­tū­ros cent­re ak­ty­viai vei­ku­sio folk­lo­ro an­samb­lio „In­su­la“ ai­das. Tai čia to­kia prie­šis­to­rė. Da­bar pa­va­di­ni­mas džiu­gi­na sa­vo uni­ver­sa­lu­mu – skai­ty­ti ga­li­ma iš abie­jų pu­sių. Nors, pa­žvel­gus fi­lo­so­fiš­kai, su­la juk yra gy­vy­bės sy­vai. Kaip ir folk­lo­ras – iš­nai­kink et­ni­nę kul­tū­rą, o tau­ta pa­ti iš­nyks.

– Koks jū­sų re­per­tua­ras? Ar ku­ria­te pa­tys?

– Folk­lo­ras yra toks žan­ras, kur jau vis­kas su­kur­ta. Mes ieš­ko­me sau gra­žių dai­nų, šo­kių, me­lo­di­jų ir su di­džiu­le pa­gar­ba tra­di­ci­jai bei ati­du­mu dai­nuo­ja­me, šo­ka­me ir gro­ja­me tai, kas Lie­tu­vo­je, Že­mai­ti­jo­je skam­bė­jo prieš šim­tus me­tų. Mes esa­me re­konst­ruk­to­riai ir gai­vin­to­jai. Ne­pa­si­mirš­ta tik tai, kas yra gy­va ir daž­nai nau­do­ja­ma.

„Su­los“ re­per­tua­rą su­da­ro dau­giau že­mai­tiš­kas folk­lo­ras, bet sten­gia­mės iš­mok­ti įvai­rių Lie­tu­vos re­gio­nų dai­nų ir šo­kių. O kaip ki­taip su­pra­si sa­vo kraš­to uni­ka­lu­mą ir skir­tu­mus? Tik pa­ly­gin­da­mas. O no­rint pa­ly­gin­ti rei­kia tu­rė­ti ką ly­gin­ti.

– Kaip se­ka­si veik­la? Ar daug kon­cer­tuo­ja­te?

– „Su­los“ gro­žis yra tai, kad mo­ko­mės ir dai­nuo­ja­me ne dėl kon­cer­tų ar pa­si­ro­dy­mų. Į re­pe­ti­ci­jas ren­ka­mės tam, nes pa­tin­ka veik­la, ku­ria už­sii­ma­me. Kiek­vie­nas sten­gia­mės iš­mok­ti dai­nas ves­ti, vi­si mo­ko­mės „tu­ra­vo­ti“. Kai dai­na su­skam­ba – džiau­gia­mės. Jei ne­skam­ba – ieš­ko­me, kol at­ran­da­me skam­be­sį ir der­mę. Kiek­vie­nas tu­ri­me sau gra­žių dai­nų. Kiek­vie­nas no­ri­me jų at­ras­ti dar dau­giau.

Kal­bant apie folk­lo­ri­nius šo­kius, dar esa­me pra­di­nu­kai. Bet, lai­kui ei­nant, „at­mu­šim ko­ją“ kaip rei­kiant ir per­ką­sim ne tik pa­pras­tus šo­ke­lius, bet ir kad­ri­li­nius šo­kius, pa­trep­sė­ti­nę po­lką ar žais­min­gai ža­vų fokst­ro­tą.

Tur­būt silp­niau­sia da­lis kol kas yra inst­ru­men­ti­nė. Gro­ja­me kank­lė­mis, ba­sed­le, kar­tais „pa­kriuk­si­nam kiau­lę“ (toks inst­ru­men­tas). Ka­dan­gi esa­me vi­sai jau­nas ko­lek­ty­vas, inst­ru­men­tus sko­li­na­mės, pa­tys dar „neuž­gy­ve­no­me“. Šio­je sri­ty­je mus la­bai pa­glo­bo­ja Tel­šių kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo folk­lo­ro an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ va­do­vė Ri­ta Ma­ci­jaus­kie­nė. Va­di­na­me ją „Su­los“ krikš­ta­mo­te.

Ka­dan­gi „Su­los“ žmo­nės yra at­vi­ri, smal­sūs ir pa­si­ry­žę ban­dy­ti, šią va­sa­rą pla­nuo­ja­me su­si­rink­ti į kū­ry­bi­nę meist­riš­ku­mo au­gi­ni­mo sto­vyk­lą. Tik drau­gų dė­ka pa­vy­ko su­si­ras­ti įper­ka­mą plo­tą sto­vyk­lau­ti ir pa­si­kvies­ti lek­to­rių, iš ku­rio ti­ki­mės iš­mok­ti daug. Bent jau dau­giau, nei mo­ka­me da­bar.

– Ko­kiais sce­ni­niais rū­bais puo­šia­tės?

– Ne­re­tai gal­vo­ja­ma, kad tau­ti­nis rū­bas yra kaž­kiek dry­žuo­tos, kaž­kiek lan­guo­tos me­džia­gos ir ge­rai bus. Ta­čiau iš tik­rų­jų folk­lo­ro ko­lek­ty­vų tau­ti­niai rū­bai yra ran­kų dar­bo: au­dė­ja nuau­džia re­gio­nui bū­din­gų spal­vų ir raš­tų me­džia­gas, siu­vė­ja, ži­nan­ti tau­ti­nio kos­tiu­mo su­bti­ly­bes, pa­siu­va, o kur dar ba­tai, skry­bė­lės, juos­tos, ska­ros, ka­ro­liai, rie­ši­nės… Tai yra pra­ban­gus ir bran­gus ap­da­ras vi­so­mis pra­smė­mis. Ta­čiau mes dar tau­ti­nių kos­tiu­mų, de­ja, ne­tu­ri­me. Jei pa­vyks bū­ti įver­tin­tiems ir pa­kvies­tiems į šimt­me­čio Lie­tu­vos dai­nų šven­tę „Kad gi­ria ža­liuo­tų“, bus tik­ras gal­vo­sū­kis, iš kur gau­ti tau­ti­nius rū­bus. Ma­tyt, kad teks „ei­ti uba­gais“ per vi­sus pa­žįs­ta­mus ir ne­pa­žįs­ta­mus.

– Kur įvy­ko pir­mas gru­pės de­biu­tas? Ko­kie įspū­džiai ir pri­si­mi­ni­mai?

– No­rint de­biu­tuo­ti, rei­kia tu­rė­ti, ką pa­ro­dy­ti. Mums svar­bu ko­ky­bė. Dai­nai su­skam­bė­ti ga­li rei­kė­ti ne vie­nos de­šim­ties re­pe­ti­ci­jų. Sa­vo na­tū­ra­liam bal­sui at­ras­ti – dar tiek pat. Vis­ko mo­ko­mės nuo nu­lio – tiek dai­nuo­ti, tiek šok­ti, tiek gro­ti, tad svar­biau­sias pa­si­ro­dy­mas sce­no­je bu­vo šimt­me­čio Lie­tu­vos dai­nų šven­tės ap­žiū­ra. Nuo šio pa­si­ro­dy­mo pri­klau­sė la­bai daug: ar pa­pul­si­me į Folk­lo­ro die­nos „Ra­si ra­soj ra­si“ pro­gra­mą, ar ko­lek­ty­vui bus su­teik­ta ka­te­go­ri­ja ir bus ga­li­ma tap­ti ne po­grin­di­niu, bet ofi­cia­liu, ly­gia­tei­siu su vi­sais Tel­šių kul­tū­ros cent­ro ko­lek­ty­vais. Nuo­šir­džiai sten­gė­mės dar ir to­dėl, kad sa­vo pro­gra­mą „Mas at­ējuom ėš anū“ sky­rė­me se­nie­siems Luo­kės dai­ni­nin­kams bei sa­vo pa­čių se­nie­siems, ku­rių at­mi­ni­mą sau­go­me.

– Ko­kia dar veik­la kar­tu su gru­pe už­sii­ma­te? Gal tu­ri­te ko­kių tra­di­ci­jų, ke­lio­nių ir pan.?

– Sun­ku per me­tus su­for­muo­ti ko­kias nors gi­lias tra­di­ci­jas. No­ri­si, kad jos pa­čios na­tū­ra­liai su­ve­šė­tų. Šią va­sa­rą ban­dy­si­me su­si­rink­ti į meist­riš­ku­mo sto­vyk­lą. Pa­vy­ko su­si­tar­ti su stip­riu folk­lo­ris­tu, ku­ris pa­mo­kys ir inst­ru­men­ti­nių, ir vo­ka­li­nių, ir cho­reog­ra­fi­nių folk­lo­ro pa­slap­čių. Sto­vyk­lo­je mo­ky­tis pa­vyks­ta kur kas ko­ky­biš­kiau, nes ne­spau­džia lai­kas, dar­bai, na­mai – iš­vy­kus ga­li­ma su­si­kon­cent­ruo­ti į tai, ko mo­kai­si be pa­ša­li­nių min­čių. Taip pat no­ri­me iš­ban­dy­ti kuo dau­giau tra­di­ci­nio že­mai­tiš­ko mais­to, va­ka­ro­ti prie lau­žo, klau­sy­tis pe­lė­dų dai­nų ir tie­siog ati­trūk­ti trum­pam gam­to­je nuo kas­die­ny­bės.

– To­les­ni gru­pės „Su­la“ pla­nai ir sie­kiai?

– Kaip ir mi­nė­jau, pa­grin­di­nis sie­kis – įtei­sin­ti „Su­lą“. La­bai ti­ki­mės, kad Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė pa­ti­kės folk­lo­ro gru­pės po­rei­kiu Tel­šiuo­se ir ki­tais me­tais jau ga­lė­si­me teik­ti pa­raiš­ką Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam kul­tū­ros cent­rui dėl tau­ti­nių kos­tiu­mų, inst­ru­men­tų įsi­gi­ji­mo. O ta­da steng­si­mės iš pa­sku­ti­nių­jų de­ra­mai rep­re­zen­tuo­ti sa­vo ša­lį, sa­vo ra­jo­ną, sa­vo mies­tą ir sa­vo tur­tin­gą praei­tį, ku­ria kar­tais la­bai ne­pel­ny­tai pa­mirš­ta­me di­džiuo­tis.