Tel­šiš­kis su­lau­kė skam­bu­čio grą­žin­ti pa­vog­tus kiau­ši­nius

Ve­ly­koms gy­ven­to­jai pir­ko ne tik viš­tų kiau­ši­nius, bet ir ko­lek­ci­nin­kų pa­mėg­tus – iš po­rce­lia­no. Vie­nas toks pirkimo–pardavimo san­do­ris ne juo­kais su­ga­di­no nuo­tai­ką ir par­da­vė­jai, ir pir­kė­jai. Lai­mė, kiau­ši­nių kri­mi­na­las bai­gė­si lai­min­gai.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Siun­ta ne­pa­sie­kė ad­re­sa­to

Par­da­vė­ja iš Tel­šių ir pir­kė­ja iš Šiau­lių su­si­ti­ko vir­tua­lia­me sen­daik­čių tur­gu­je – in­ter­ne­ti­nė­je bend­ra­min­čių gru­pė­je ir su­ta­rė dėl gra­žuo­lių vin­ta­ži­nių po­rce­lia­no kiau­ši­nių. Su­mo­kė­ju­si šiau­lie­tė ėmė lauk­ti pir­ki­nio.

De­ja, taip ir ne­su­lau­ku­si siun­ti­nio, mo­te­ris ėmė įtar­ti ap­gau­lę, ra­šy­ti par­da­vė­jai pik­tas ži­nu­tes. Kaip paaiš­kė­jo, tel­šiš­kė jau se­no­kai per pa­što­ma­tą bu­vo iš­siun­tu­si po­rce­lia­ną į Šiau­lius.

Pra­si­dė­jo din­gu­sių kiau­ši­nių paieš­ka. Par­da­vė­ja dėl siun­ti­nio ra­šė il­gus laiš­kus siun­tų tar­ny­bai, ši vis ža­dė­jo jo ieš­ko­ti san­dė­ly­je Šiau­liuo­se. Slin­ko die­nos, siun­ti­nys vis neat­si­ra­do.

Kant­ry­bės ne­te­ku­si pir­kė­ja py­ko ant par­da­vė­jos, o ši sa­vo ruož­tu – ant siun­tų tar­ny­bos.

Ma­tyt, jau vil­tį pra­ra­dę siun­tų bend­ro­vės dar­buo­to­jai klien­tei iš­siun­tė raš­tą, kad už­pil­dy­tų do­ku­men­tus dėl pa­tir­tų nuo­sto­lių, o po to ža­dė­jo at­ly­gin­ti tur­ti­nę ža­lą.

Ka­me­ros pa­dė­jo įmin­ti pa­slap­tį

Abi mo­te­rys nu­si­mi­nė, nes bu­vo gai­la pra­din­gu­sių kiau­ši­nių. Ta­čiau, di­džiau­siai jų nuo­sta­bai, nu­ti­ko neį­ti­kė­ti­nas da­ly­kas – ko­lek­ci­niai kiau­ši­niai at­si­ra­do.

Vie­ną va­ka­rą pa­skam­bi­nu­si siun­tų tar­ny­bos dar­buo­to­ja pra­ne­šė, kad siun­ti­nys su­ras­tas… Tel­šiuo­se keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Pa­si­ro­do, paieš­kos me­tu siun­tų tar­ny­bos dar­buo­to­jai su­gal­vo­jo per­žiū­rė­ti vaiz­do įra­šą, kaip į pa­što­ma­to sky­re­lį bu­vo įdė­ta siun­ta. Tel­šiš­kė dėl to ne­tgi įsi­žei­dė: jūs ne­ti­ki­te, kad siun­ti­nys bu­vo įdė­tas. Vis dėl­to vaiz­do me­džia­ga at­sklei­dė, kur iš­ke­lia­vo nors ir ko­jų ne­tu­rin­tys kiau­ši­niai.

Ogi už­da­ry­tos pa­što­ma­to sky­re­lio du­re­lės ne­ži­nia ko­dėl at­šo­ko (gal ge­di­mas, o gal blo­gai bu­vo už­da­ry­tos) ir pa­trau­kė dė­me­sį ne­są­ži­nin­go žmo­gaus, ku­ris ne­su­si­mąs­tė, kad ap­lin­ka yra fil­muo­ja­ma ir blo­gi dar­be­liai – taip pat.

Pa­si­sa­vi­no sve­ti­mus daik­tus

Sve­ti­mą tur­tą pa­si­sa­vi­nęs vy­riš­kis bu­vo la­bai grei­tai su­ras­tas. Lai­mė, jis ne­pra­dan­gi­no kiau­ši­nių. Paaiš­kė­jo, kad na­muo­se tel­šiš­kis pa­tik­ri­no, kas ver­tin­go yra dė­žė­je, ir ras­tus po­rce­lia­no kiau­ši­nius pa­si­dė­jo lauk­da­mas Ve­ly­kų.

Po įspė­ji­mo Tel­šių gy­ven­to­jas siun­tų tar­ny­bai grą­ži­no iš­dras­ky­tą siun­ti­nį. Ko ge­ro, jis ge­ro­kai nu­ste­bo, kad praė­jus ne­ma­žai lai­ko vis dėl­to bu­vo su­ras­tas ir te­le­fo­nu pa­ra­gin­tas ati­duo­ti tai, ką pa­si­sa­vi­no.

Kiau­ši­niai pa­ga­liau pa­sie­kė sa­vo tik­rą­ją šei­mi­nin­kę Šiau­liuo­se.

Siun­tų įmo­nės at­sa­kin­ga dar­buo­to­ja pa­pa­sa­ko­jo, kad bū­na vi­so­kių žmo­nių, ta­čiau dau­giau­siai, kaip ji pa­si­džiau­gė, są­ži­nin­gi: jei­gu ran­da sve­ti­mą siun­ti­nį, pra­ne­ša.