„Telšių uodegėlei“ šiuo metu trūksta savanorių ir šuniukams, ir kačiukams globoti. Niekada jų itin daug ir nebuvo.
Žmonija privalo sukurti gražų pasaulį, kuriame užtektų vietos ir mažiesiems mūsų broliams. Norėtųsi, kad mano gimtosios Žemaitijos žmonės suprastų, jog šunys, katės ir kiti augintiniai yra mūsų geriausi draugai ir šeimos nariai, kad prie namų neliktų „lenciūginių“, metų metais kalinamų nedidelėse būdose. Manau, kad net ir modernus voljeras – vis tik yra kalėjimas.
Skaudi, aštri, kelianti daug diskusijų problema – nepriežiūra, žiaurus elgesys, gyvūno išmetimas tiesiog į gatvę, žaizdoti kaklai nuo lenciūgų – taip galima vardinti be galo… Dėl to šunų ir kačių prieglaudos dažnai būna pilnos nelaimingų, sužalotų, kenčiančių gyvūnų, kurie bijo žmonių ir jais nepasitiki. Savanoriams tenka daug dirbti, kad gyvūnai vėl atgautų gyvenimo džiaugsmą.
Reikėtų griežtinti įstatymus ir atsakomybę, kuri dabar yra gana simbolinė, gal tada keistųsi ir požiūris, ir prieglaudos nebebūtų užkištos nuskriaustais mūsų mažaisiais keturkojais.
Yra likimo nuskriaustų žmonių, kurie spjaudosi neapykanta ir aiškina, kad benamius gyvūnus reikia naikinti, o prieglaudų neturi būti. Ilgokai netikėjau, kad tokių gali būti ir pas mus – Žemaitijos sostinėje. Tačiau užnuodyti mėsos gabalai, išmėtyti prie šunų pasivaikščiojimo aikštelės, parodė, kad yra žmonių, kurie patologiškai nekenčia gyvūnų.
Tiesa, gerų žmonių yra žymiai daugiau – jie remia mūsų prieglaudą pinigais, daiktais, maistu, žiemą atveža malkų ir kitaip padeda.
Dalis žmonių mus užjaučia, padūsauja – jie yra nuoširdūs, myli gyvūnus, bet padėti nieko negali, nes reikėtų pažeisti savo komforto zoną. Bet yra ir puikių žmonių, kurie eina ir daro, ką gali.
Dažnai žmonės sako: „Oi, ne, aš negaliu žiūrėti į liūdnas akis, nepakenčiu smarvės, man labai gaila jų“, tačiau savanoris mato ne tik liūdnas akis, bet ir džiaugsmą, kai ateina į savo pamainą. Jis pasisveikina, pakutinėja laukiančio gyvūno ausis, tuomet džiaugsmo būna abiem.
„Telšių uodegėlei“ šiuo metu trūksta savanorių ir šuniukams, ir kačiukams globoti. Niekada jų itin daug ir nebuvo. Bet gi žmogaus prigimtyje yra užkoduota dalintis su kitais savo laiku, savo meile, savo gebėjimais ir džiaugtis savo gerais darbais ir tai tikrai teikia naudą – pajunti pasitenkinimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, supranti, kad esi tikrai naudingas.
Šuniukų vedžiojimo pamainos būna du kartus per dieną: devintą valandą ryte ir penktą vakare. Idealiausia, kai pamainoje būna bent trys savanoriai, bet dabar visas krūvis tenka kartais ir vienam. Ypač sunkios rytinės pamainos, mat rytais dauguma savanorių skuba į darbus, mokyklas. Gelbsti žmonės, gaunantys socialinę pašalpą, kurie privalo susirinkti socialines valandas, arba piliečiai, kurie yra probacijos įskaitoje, irgi turintys atlikti kažkiek visuomenei naudingų darbų. Dažnai savanoriai net nežino, kada tokie ateis, ar išvis ateis, tada tenka verstis vien savo jėgomis. Į vakarines pamainas ateina mokiniai, dirbantys žmonės – būna lengviau.
„Telšių uodegėlės“ šuniukų grupės vadovė Roberta Šliogerytė kiekvieną savaitgalį sudaro grafiką kitai savaitei, savanoriai renkasi kokią dieną kas gali dirbti. Dabar yra puikiausia proga pasirodyti mokiniams, kurie myli šunis – jie galėtų susirinkti socialines darbo valandas be vargo, nelaukti birželio, kai visi prisimena neatidirbę tų valandų ir užplūsta „Uodegėlę“. Būrio prieglaudėlei nereikia – užtenka trijų–penkių žmonių, o tarp jų būtų bent vienas tikras savanoris.
„Telšių uodegėlei“ reikia savanorių iš širdies, galinčių dirbti įvairius darbus. Vedžioti šunis yra atsakingas darbas: reikia normaliai pasivaikščioti, nes po to gyvūnas sėdi visą dieną uždarytas, reikia valyti narvus, sudėti maistą, pakeisti vandenį, reikia pažiūrėti pledukus, išplauti grindis, sergantiems suduoti vaistus, papildus, pašukuoti, privežti vandens iš Germanto šaltinio, dar yra vizitai pas veterinarijos gydytojus, paskirtos procedūros sergantiesiems, nemažas iššūkis – košės virimas sergantiems ar išsekusiems šunims, nes reikia atstatyti svorį.
Ir dar: „Uodegėlės“ mobilusis telefonas suskambėti gali praktiškai bet kokiu paros metu. Įsivaizduokite: savanoris grįžta po savo darbų, po treniruotės, ruošiasi jau miegoti, o čia – skambutis, kad mušamas arba yra sužeistas šuo! Tada Roberta meta į grupę pagalbos šauksmą „Kas galit?“, ir lekiame, kas galime. Niekada nežinome, kiek laiko sugaišime, kada grįšime… O kitą rytą daugeliui reikia į darbą.
Tai pasakoju ne dėl to, kad pasigirtume, kokie mes šaunuoliai, bet dėl to, kad tikrai reikia daugiau savanorių, kad negultų Telšių rajono problemos vien tik ant saujelės žmonių.
Yra nemažai telšiškių, kurie mėgsta „rinkti žingsnius“, skaičiuoja juos vaikščiodami be jokio tikslo. Tai kodėl nepasiėmus „uodegiuko“ ir nepasivaikščiojus kartu su juo? Būtų kartu ir fizinis krūvis, ir naudingas darbas atliktas. Arba savaitgalį daugelis mėgsta pasivaikščioti miške, kodėl nepasiėmus šunelio? Kiek jam džiaugsmo būtų! Yra įvairiausių būdų, kaip palengvinti, praskaidrinti, pasidalinti mūsų visų našta. Miestas yra mūsų, problemos irgi yra mūsų, tad ir spręsti jas turime kartu.
Požiūris į augintinius turi keistis, tapti nuoširdesniu, labiau civilizuotu. Savanoriai daro daug, bet jų yra saujelė, reikia, kad jų atsirastų daugiau, kad atsirastų daugiau aktyvių ir neabejingų piliečių, tada gal ir išsipildys mūsų visų svajonė – nebeliks prieglaudų, o mūsų mažieji broliai visi turės gerus šeimininkus bei gyvens namuose.
Savanorė Elė KAKANAUSKIENĖ