S. Narutavičius – Nepriklausomybės Akto signataras

Prieš tai nuo 8 val. televizijos laidos „Brydės“ žiūrovai galėjo pamatyti istorinę dokumentikos laidą apie Brėvikių dvarą ir signatarą S. Narutavičių. 2012 m. išleista S. Vaitiekūno knyga „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“. Telšiuose S. Narutavičiaus vardu pavadinta gatvė. Taip siekiama įamžinti nepelnytai pamirštą asmenybę.

S. Narutavičius buvo ištikimas savo Tėvynei Lietuvai. Baigęs studijas, nepasirinko kokios nors pelningos vietos, o grįžo namo ir gyveno dėl savo krašto ateities. Tai – politikas, mecenatas ir švietėjas. Jam rūpėjo tautos švietimas, jos kultūra, todėl pats steigė mokyklas, ragino išlaikyti liaudies kultūros ir meno tradicijas, tautos atmintį. Dėl ateities įvykių numatymo ne visada būdavo suprastas netgi bendraminčių. Įvairiai jo veikla vertinama ir dėl giminystės su Lenkijos maršalu Józefu Piłsudskiu, pastangų suartinti dvi istoriškai artimas tautas. Tačiau svarbiausia – kad tai vienas iš keturių asmenų, nuo kurio priklausė Lietuvos likimas.

Paskutiniais duomenimis, S. Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose (anksčiau manyta, kad gimė Telšių apskr., Brėvikių dvare). Tėvas Jonas Narutavičius – 1863 m. sukilimo dalyvis, jaunesnysis brolis Gabrielius tapo Lenkijos prezidentu. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, Peterburgo universiteto Teisės fakultete, bet už priklausymą slaptam kairiųjų pažiūrų studentų rateliui buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau vyras studijavo Kijevo Šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete. Nuo 1887 m. gyveno ir dirbo Lenkijoje, vedė Juozapo Pilsudskio pusseserę Joaną Bilevičiūtę.

1904 m. S. Narutavičius įsikūrė Brėvikių dvare, netoli Alsėdžių. Vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė politiniam, kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. Telšių apskrities bajorai jį išrinko atstovu į kuriamą Kauno gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kandidatavo į Rusijos Valstybės Dūmą. Jis pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams. Toks dvarininko pasiūlymas daug ką nustebino. Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius bandė įgyvendinti Alsėdžiuose. S. Narutavičiaus iniciatyva Alsėdžių valstiečiai išdrįso pirmieji iš Rusijos Valstybės Dūmos pareikalauti laisvių ir autonomiškos santvarkos Lietuvai su Seimu Vilniuje. Tai buvo drąsus, viešas iššūkis imperinei caro valdžiai, nuskambėjęs iš mažo imperijos pakraščio miestelio. Signataro iniciatyva įkurta „Alsėdžių Respublika“ gyvavo apie mėnesį. Sukilėliams pralaimėjus, buvo pasiųsti caro baudžiamieji būriai ir Alsėdžiai skaudžiai nukentėjo. Nuo represijų už nelojalumą caro valdžiai S. Narutavičių išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų. S. Narutavičius nuvažiavo į Kauną pas gubernatorių ir prisipažino, kad kiek „pakvailiojo“.

1907 m. Telšiuose S. Narutavičius įsteigė mergaičių progimnaziją, 1909 m. – berniukų gimnaziją. Abiejose mokyklose, kuriose dirbo žmona, buvo dėstomos lietuvių ir lenkų kalbos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Narutavičius pasiliko savo ūkyje. 1915 m. Kaune įsteigė teismą, kuriame buvo vartojama lietuvių kalba. Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasak istoriko dr. Algimanto Liekio, signataras dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad, kaip Lietuvos Tarybos narys, jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 m. sausio mėnesį svarstytiems Lietuvos Nepriklausomybės Akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. Prieštaraudamas šiai rezoliucijai, S. Narutavičius su S. Kairiu, J. Vileišiu ir M. Biržiška paliko Tarybą. Tik po derybų sugrįžo ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą, todėl manoma, kad būtent S. Narutavičius ir yra Nepriklausomybės Akto autorius.

Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d. Parvykęs į Žemaitiją, S. Narutavičius prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. 1920–1921 m. talkino steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. 1932 m. gruodžio 31 d. vyras nusišovė Kaune. Staigi, netikėta S. Narutavičiaus mirtis siejama su šeimą ištikusiomis nelaimėmis bei ekonominiais sunkumais. Signataras palaidotas Alsėdžių kapinėse.