Sekmadienį prie Masčio ežero telšiškiai rinkosi į tradicinę Užgavėnių šventę. Kaip reta, gausiai ir gerai nusiteikę, tarsi gripo šmėklos Žemaitijos sostinėje nė nebūtų, o gal norėta ją sudeginti drauge su More?
Užgavėnės – žiemos šventė. Jos paskirtis – triukšmu ir įvairiomis apeigomis išvyti žiemą, burtais ir linksmybėmis prisišaukti pavasarį. Kita diena po Užgavėnių – Pelenų diena, tuomet prasideda gavėnia, trunkanti iki Velykų. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti.
Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Senų žmonių pasakojimu, šią dieną iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų“. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Būta manančių, kad per Užgavėnes reikia valgyti 9 patiekalus.
Į šventę pamasty atskubėjusieji tikrai alkani neliko: bent keliose vietose čirškė blynai, garavo šiupinys. Su vaistais sukinėjosi daktarytė. Užgavėnių kaukėmis buvo pasipuošę ir Telšių miesto „Bočiai“.
O jau kaukių margumas ir rūbų spalvingumas!
Nors Lašininio ir Kanapinio kovos pabaiga aiški, tačiau vis tiek džiugesio banga užlieja, kai savo akimis įsitikini, jog nugalėjo Kanapinis.
Drauge su More ant laužo sudegintos visos negerovės, neišsipildę lūkesčiai ir blogi darbai. Akyliau pasižvalgius, galima sakyti, jog į Telšius atėjo pavasaris…
Tiesa, apie orus. Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris, vasara, kokio gali sulaukti derliaus. Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei per Užgavėnes drėgna, tais metais gerai augs javai. Jei Užgavėnių saulė anksti pasirodo, tai derės anksti pasėti linai, jei vėliau – tai vėlyvi derės, o jei saulės nebus, tai linus nors sėk – vis tiek nederės. Gerų linų galėjai tikėtis, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego – tai Velykos bus su sniegu.
Loading ...
