Šiandien, spalio 19-ąją, gražią gyvenimo sukaktį mini Zuzana Bertauskienė. Ilgus metus dirbusi virėja Telšių kavinėse ir restoranuose bei gardžiais patiekalais viliojusi klientus, šventinę dieną jubiliatė gali atsipūsti ir mėgautis artimųjų draugija bei jų suruoštu vaišių stalu.
Z. Bertauskienai neteko džiaugtis nerūpestinga vaikyste, pašėlusia paauglyste ir smagių akimirkų dovanojančia jaunyste. Vos kelerių metukų mergaitė buvo išlaipinta iš gyvenimo malonumų karuselės.
Kai Zuzanai buvo dveji, sunki pokario liga pasiglemžė abiejų gimdytojų gyvybes. Mažylės ėmėsi globoti viena iš mamos seserų. Kartu su patėviais kraštietė gyveno Trimėsėdžio kaime. Čia baigė du pradinės mokyklos skyrius. Diena po dienos, metai po metų – bėgo laikas. Iš mažos, stiprų netekties skausmą išgyvenusios mergaitės užaugo daili panelė, kurios negalėjo nepastebėti Vaclovas Bertauskas. Zuzana Bertauskiene tapo sulaukusi 24 metų. Pora kurį laiką gyveno Medingėnuose, kiek vėliau – Ryškėnuose. O eidami pensinio amžiaus link, Z. ir V. Bertauskai kaimo darbus iškeitė į kiek ramesnį gyvenimą mieste – Žemaitijos sostinėje.
Jubiliatė susilaukė 3 dukrų ir 1 sūnaus (deja, 1 dukra mirė vienerių metukų, o sūnaus gyvybę pasiglemžė onkologinė liga). Ilgaamžės kasdienybę praskaidrina 3 anūkai (jų buvę 5) ir 3 proanūkiai, nes moteris nuo 1988 m. gyvena viena (dėl šeimyninių problemų tais pačiais metais Zuzana išsiskyrė su sutuoktiniu).
Z. Bertauskienė mena niekada nesibodėjusi sunkaus darbo. Ilgus metus buvusi kolūkio lauko darbininke, kiek vėliau dirbo siuvėja fabrike „Mastis“. Tačiau gražiausius gyvenimo metus moteris praleido prie viryklės, puodų ir keptuvių. Senolė – buvusi miesto kavinių, barų, restoranų virėja. Dėl pajamas teikusių darbų Zuzana neatsisakė savo pomėgių – mezgimo ir knygų skaitymo.
Šiandien jubiliatė nė knygos, nė mezginio į rankas nebeimanti. „Sveikata ir akys nebe tos kaip jaunystėje. Dabar dienas ir ilgus vakarus leidžiu savo butelyje. Labai myliu gėles ir jomis nuolat rūpinuosi. Apsukos sulėtėjo, tačiau vis dar judu, krutu ir atlieku visus reikalingus ruošos darbus. Aš tiek dar sugebu“, – šmaikštavo devyniasdešimtmetė.
Prie jubiliejinio ilgaamžės Zuzanos vaišių stalo susėdo 17 artimiausių šeimos narių. Šventinėje popietėje klegėjo susirinkusiųjų juokas, lūpose žibsėjo šypsenos, o jubiliatės akyse sušvito džiaugsmo ašaros: „Juk aš dar esu kažkam reikalinga.“
Loading ...
