Ir pražydo tada Varniai…

Saulėtą rudens lygiadienio popietę varniškiai rinkosi į Varnių biblioteką dalyvauti 70-metį švenčiančios Elenos Knystautienės rankdarbių parodos pristatyme.
Auksinių rankų meistrę pasveikino Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas, palinkėjo ilgų kūrybos metų ir įteikė padėkos raštą už pasiaukojantį pėdsaką, gražinant Varnių miestelį, ir aktyvią visuomeninę veiklą.
Mažieji Varnių kultūros ir jaunimo centro vaikų dramos būrelio aktoriukai (vadovė Z. Jasevičienė) jubiliatę pasveikino poetine muzikine kompozicija „Rausvai geltonas paštas“.
Renginio kaltininkę sveikino ir gražių žodžių negailėjo Varnių senolių bendruomenės pirmininkė Danutė Šarpnickienė. Varniškė Janina Armalienė priminė kukliai sukaktuvininkei ir parodos rengėjai, kad ji tarsi jaunoji Elenutė anais gūdžiais pokario laikais niūrų ir dulkėtą Varnių miestelį savo rankomis pavertė žydinčiu gėlynu… Jos dėka Varniai pražydo.
Senolių bendruomenės narę Elena dainomis pasveikino ir senjorių moterų vokalinė grupė (vadovė Rūta Bitarienė).
Gėlės iš artimųjų ir draugų rankų, rožių puokštė nuo bibliotekos ir kultūros darbuotojų – visa tai E. Knystautienei.
Anot parodos kuratorės Varnių bibliotekininkės Zitos Macienės, E. Knystautienė yra nuolatinė įvairiausių parodų dalyvė ir rengėja. Šį kartą jos rankdarbių ekspozicijoje daugybė mezginių: moteriškų palaidinių, miniatiūrinių augalų ir vaisių, verbų ir daugybė įvairiausių amuletų, siuvinėtų kryželiu paveikslėlių.
Trumpa Elenutės vaikystė prabėgo Lūksto pakrantėse, netoli Vykintų piliakalnio, nuo kurio Lietuvos kunigaikštis Vykintas vedė savo pulkus į Saulės mūšį su kalavijuočiais. Romantiško Jaušaičių kaimo mergaitė žinojo, kur sirpsta žemuogės, kaip padėti mamytei ravėti daržus ir auginti rūteles…
Elenutė, būdama šešerių metukų, jau basa bėgiojo dulkėtomis Varnių miestelio gatvelėmis. Baigusi Varnių gimnaziją, įsigijo mezgėjos profesiją ir įsidarbino Kauno meno dirbinių dirbtuvėse „Žilvitis“. Sunkaus darbo patirtis ir menininkės gyslelė neduoda ramybės, sulaukus garbingo amžiaus – vis mezga, kuria ir teikia džiaugsmą bei šilumą žmonėms. „Galbūt kas antras varniškis nešioja mano megztas kojines ar pirštines“, – nesistengia paneigti Elena.
Meniškos sielos ir darbščių rankų merginą to meto miestelio vadovai pastebėjo ir pasiūlė dirbti oranžerininke (gėlininke). Žinių ir dizaino patirties ji sėmėsi įvairiuose kursuose. Ir pražydo tada Varniai!…
Varnių gyventojai mato gėlininkės E. Knystautienės nuoširdaus darbo rezultatus: gražiai puoselėjamus gėlynus prie visuomeninių pastatų, išradingai sukomponuotus darželius ir vejas prie individualių sodybų. „Tai Elenos užkratas“, – juokauja varniškiai.
Džiaugiasi Elenos širdis, kad gėris ir grožis vis labiau įauga į žmonių kasdienybę, tampa poreikiu ir būtinybe…
Po parodos pristatymo buvo ragaujamos Elenos pagamintos rudens gėrybės: obuolių sūriai, vaisių sumuštiniai ir kitokios įmantrybės. Moterys dalijosi valgių receptais, aptarė daržų ir sodų derlių, stebėjosi žemaitiškais grybavimo ypatumais.