Žvejyba atvedė iki unikalių darbų kūrybos

Telšiškis tautodailininkas Stasys Dužinskas šiais metais tapo „Telšių ŽINIŲ“ organizuoto „Truopniausė žemaitė“ konkurso vienu iš finalininkų.
S. Dužinskas – kūrybingas, gamtą mylintis žmogus: kuria papuošalus, rašo eilėraščius, piešia paveikslus, o daugiausiai dėmesio sulaukia kurdamas išskirtinius darbus iš žuvies kaulų. Tautodailininkas yra surengęs vienuolika personalinių parodų.
Aurelija SERVIENĖ
Meno žmogus
S. Dužinskas gimė Pakulniškių kaime, Žarėnų seniūnijoje. Užaugo prie labai gražaus ir brangaus širdžiai Didovo ežero, kuriame labai mėgsta žvejoti. Stasiui iki išėjimo į armiją teko dirbti kolūkyje, vėliau – Žarėnų apylinkėje pirmininko pavaduotoju.
1964 m. rudenį S. Dužinskas sukūrė šeimą. Vedė Keguose dirbusią mokytoją Ireną Zajančiauskaitę. Pora šiais metais paminėjo gražią 55 metų bendro gyvenimo sukaktį. 1968 m. Irena ir Stasys susilaukė sūnaus Lino. Jis, baigęs Vilniaus Muzikos akademiją, tapo pianistu-koncertmeisteriu, gyvena ir dirba sostinėje. Su žinomais Lietuvos operos solistais ir muzikos atlikėjais dalyvauja koncertuose ir tarptautiniuose konkursuose daugelyje Europos valstybių.
„Žmonos Irenos paragintas anuomet įstojau ir baigiau mokslus Telšių taikomosios dailės technikume. Įgijęs juvelyro-graverio specialybę likau dirbti meistru. Vėliau dirbau Telšių „Praktikoje“, taip pat Aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje“, – pasakojo pašnekovas.
Be visų šių minėtų darbų, tautodailininkas savo laisvalaikį skirdavo kūrybai. Bėgant metams tapo liaudies meistru, dalyvavo parodose, išbandė įvairiausių technikų.
Nuo 1971 m. S. Dužinskas su savo darbais pradėjo dalyvauti parodose, tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. O prieš gerus metus tapo ir Lietuvos tautodailės meno kūrėjų asociacijos nariu.
Žuvis ir jos kaulai
S. Dužinskas nuo jaunystės dienų – užkietėjęs žvejys. Šį pomėgį sako paveldėjęs iš tėvelio.
Vyriškis juokauja, kad jis žuvį ne tik gaudo, ją mėgsta valgyti, o iš žuvies kauliukų dar meno kūrinius sukuria. Jo teigimu, žuvies kauluose visa begalybė ir įvairovė.
„Pradėjau kurti paveikslus nuo drugelių ir laumžirgių, vėliau gimė gėlės, laiveliai, įvairūs ornamentai“, – pasakojo tautodailininkas. Pradžioje, kai tokių kompozicijų niekur dar nebuvo matyti, Stasys, dalyvaudamas parodose, sulaukdavo daug susižavėjimo ir pagyrimų, visi stebėdavosi jo darbais, iš tolo primenančiais karpinius.
Svarbiausia, tvirtina meistras, paveikslams pasirinkti tinkamus, būtinai mūsų ežerų ar upių, žuvies kaulus. Juos reikia švariai nuvalyti, išbalinti, o jau tada prasideda kūryba: „Pradėdamas paveikslą, niekada neturiu idėjos. Tiesiog yra kažkokia mintis, ir pradedu dėlioti, o kaip baigsis ši kompozicija, niekada nežinau.“
S. Dužinskas kurti nesustoja. Jo galvoje sukasi vis naujos idėjos. Šiuo metu tautodailininkas sumanė žuvies kaulais dekoruoti stiklinius butelius. Ir pats juokauja: „Matysim, kas iš to išeis.“
O kai žuvies kauliukus dėlioti pabosta, S. Dužinskas dainą užtraukia. Vyriškis dainuoja dviejuose kolektyvuose: Telšių rajono savivaldybės kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių mišriame chore „Tremties aidai“ ir pagyvenusių žmonių mišriame vokaliniame ansamblyje „Versmė“.

Tė­viš­kė
Aš su­grį­žau čio­nai ir vėl, ir vėl,
Nu­gai­rin­tas gy­ve­ni­mo ir vė­jų.
Ma­ne, pa­var­gė­lį, su­tin­ka tik kle­vai,
Per šimt­me­tį so­dy­boj iš­sto­vė­ję.

Su­tin­ka eže­ro švel­ni ban­ga,
Liū­liuo­da­ma jau­nys­tės dai­ną se­ną.
Auk­si­niais la­pais šna­ra man kle­vai:
„Sa­kyk, bro­lau, ar­gi na­muo­se tau ne­ge­ra?“

Čia ma­no pė­dos kran­to smė­ly­je iš­li­kę,
Iš­vaikš­čio­ti ta­ke­liai ir ta­kai.
Kiek at­gai­vos, ra­my­bės sie­lai
Man su­tei­kia miš­ke­liai ir lau­kai.

Di­do­vo smė­lė­ti kran­tai
Ne­ra­mią jau­nys­tę man me­na.
Čia paukš­čiai, čia žu­vys, van­duo,
Kur Mi­ni­ja pra­džią sau se­mia.
Sta­sys DU­ŽINS­KAS