90 me­tų ju­bi­lie­jų pa­mi­nė­jo ža­rė­niš­kė Sta­nis­la­va An­ta­na­vi­čie­nė

Sau­sio 19 die­ną Ža­rė­nuo­se ypa­tin­gą su­kak­tį – 90-ąjį gim­ta­die­nį – mi­nė­jo Sta­nis­la­va An­ta­na­vi­čie­nė. Su gar­biu ju­bi­lie­ju­mi Sta­nis­la­vą svei­ki­no gau­sus bū­rys žmo­nių. Su­kak­tu­vi­nin­kei ne­gai­lė­ta nuo­šir­džių žo­džių, pa­dė­kų ir šil­tų lin­kė­ji­mų už jos il­ga­me­tį rū­pi­ni­mą­si ki­tais ir ty­lų, bet pra­smin­gą dar­bą bend­ruo­me­nės la­bui.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

Ju­bi­lia­tę pa­svei­ki­no Ža­rė­nų Šv. vys­ku­po Sta­nis­lo­vo baž­ny­čios kle­bo­nas Vai­das Bui­vy­das ir var­go­ni­nin­kė Bi­ru­tė, se­niū­nas Gied­rius Apū­kas ir vy­res­nio­ji so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Jan­čaus­kie­nė. Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo Tel­šių vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“, Ža­rė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Jur­ku­vie­nė, Ža­rė­nų kul­tū­ros na­mų dar­buo­to­jai. Nuo­šir­dų žo­dį taip pat ta­rė Ža­rė­nų „Bo­čiai“ ir Ža­rė­nų die­nos cent­ro at­sto­vai.

Apie S. An­ta­na­vi­čie­nę su­si­rin­ku­sie­ji kal­bė­jo kaip apie itin kuk­lų, nuo­šir­dų ir ge­ra­no­riš­ką žmo­gų, ku­ris ne­sie­kia pri­pa­ži­ni­mo už sa­vo dar­bus. Ji vis­ką da­ro ty­liai, iš šir­dies, ve­da­ma vi­di­nės pa­rei­gos pa­dė­ti ki­tiems. Šią mo­te­rį pa­žįs­tan­tys žmo­nės sa­ko, kad ji la­bai ty­ra, su­pra­tin­ga, nie­ka­da ne­smer­kian­ti ki­tų ir jau­čian­ti at­sa­ko­my­bę rū­pin­tis ne tik sa­vi­mi, bet ir ki­tais.

Ne vie­nas pri­si­mi­nė aki­mir­kas, kai Sta­nis­la­va ro­dė iš­skir­ti­nį rū­pes­tin­gu­mą – ar tai bū­tų au­ko­jant sun­kiau gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, ar gar­džiais py­ra­gais vai­ši­nant bend­ruo­me­nės na­rius per ren­gi­nius, ini­cia­ty­vas ar ak­ci­jas, prie ku­rių kaip ga­lė­da­ma pri­si­de­da ir pa­ti Sta­nis­la­va. Bū­na die­nų, kai ža­rė­niš­kė ga­mi­na mais­tą ne tik sau, bet jo ra­gau­ti pa­kvie­čia ir ki­tus. Ji au­gi­na gė­les ir jo­mis sten­gia­si pa­puoš­ti ap­lin­ką, kur­da­ma jau­ku­mą ir gro­žį vi­siems.

Su­si­rin­ku­sie­ji gim­tu­vi­nin­kei lin­kė­jo daug svei­ka­tos, džiaugs­mo, daug švie­sių ir įsi­min­ti­nų aki­mir­kų. Ki­ti lin­kė­jo dos­nių me­tų, ener­gi­jos ir to­liau sa­vo bu­vi­mu puoš­ti bend­ruo­me­nę bei su­lauk­ti dar vie­no gra­žaus ju­bi­lie­jaus. Sve­čiai ta­rė ačiū Sta­nis­la­vai už tai, kad ši­taip nuo­šir­džiai rū­pi­na­si vi­sais ap­lin­kui, už pa­ra­mą vargs­tan­tiems, pa­ta­ri­mus ir ge­rą gy­ve­ni­mo pa­vyz­dį.

Sta­nis­la­va sa­kė, kad jai pa­kan­ka to, ką tu­ri. „Da­bar tik žmo­nės iš­dy­kę, vi­siems vis ma­žai“, – kal­bė­jo ji ir nuo­šir­džiai dė­ko­jo už svei­ki­ni­mus.