E. Arnašius: Pirmiausia esu žemaitis

Parašė:  2012-09-13
Svarbios sąsajos su gyvenančiaisiais čia ir gyvenančiaisiais toli nuo namų. Kartais įsikūrusieji toliau nuo tėviškės atitrūksta nuo savo šaknų, sparčiai perima kitos kultūros tradicijas, pamiršta etninio tapatumo saugojimą – taip trinasi ribos tarp kultūrų. Apie Žemaitiją ir žemaičius svetur kalbamės su Airijos lietuvių sielovados kapelionu kunigu Egidijumi Arnašiumi.

– Ar laikote save žemaičiu?
– Taip. Į šį klausimą atsakyčiau šiek tiek perfrazuodamas pirmąjį Lenkijos maršalą Juozą Pilsudskį (1867–1935 ), pagrindinį „stebuklo prie Vyslos“ – 1920 m. mūšio ties Varšuva su bolševikinėmis kruvinomis ordomis – architektą ir pergalės kalvį. Jis ne kartą užsimindavo esąs lietuvis, bet lenkų kultūros. Arba, tiksliau sakant, save laikė ir lietuviu, ir lenku. Panašiai ir aš drįsčiau save vadinti žemaičiu, esančiu lietuvių kultūroje, arba lygiai tiek pat jaučiuosi ir žemaitis, ir lietuvis. Tačiau pirmiausia, žinoma, esu žemaitis.
– Kiek ir kodėl svarbus Jums Žemaitijos kraštas? Ar pasikeitė nuomonė apie jį dirbant Airijoje?
– Žinant, kaip trinamos bet kokios ribos, viskas nepelnytai centralizuojama dabarties Lietuvoje tarp regionų, norisi stovėti silpnesniojo pusėje. Savu laiku buvau Australijos lietuvių sielovados kapelionas Melburne. Ten teko iš arčiau susipažinti ir su aborigenų kultūra. Stebino, kad nemažai save aborigenais laikančių aktyvių tos kultūros žmonių tikro aborigeniško kraujo turėjo tik mažą dalį. Bet jų atsakymas, kodėl jie save pirmiau laiko aborigenais ir tik paskui australais, buvo verčiantis susimąstyti kiekvieną. Tiesiog noras atstovauti silpnesnei visuomenės pusei. Žinant garbingą Žemaitijos praeitį ir Jos pasiekimus, kurie šiandien teisėtai yra priskiriami Lietuvai, deja, nedovanotina ir neleistina pamiršti, ant kokio pamato pastatyta šiandienos Lietuva.
– Ar gyvenantiems Airijoje žemaičiams svarbus žemaitiškumas, ar tarpusavyje jie kalba žemaitiškai?
– Vien žemaičių tarmės, kalbėjimo žemaitiškai nesiečiau su žemaitiškumu. Net su žemaitišku pasu. Šiandien žemaitiškai kalba tik kelių savivaldybių žmonės, o Žemaitija užima ir turi savo istorinių žemių nepalyginti daugiau. Žinoma, malonu išgirsti žemaitišką šnektą, bet svarbiau yra tai, ką tu jauti šiam mažam ir nuostabiam žemės kampeliui – Žemaitijai. Kartą teko lankytis Trakuose. Po šv. Mišių šventoriuje prakalbus su žmonėmis, teko išgirsti malonų prašymą nenurašyti trakiečių iš Žemaitijos. Jie patys priminė, kur savu laiku garbingai ir išdidžiai rezidavo pats Kęstutis, o vėliau ir kiti garbūs Žemaitijos seniūnai.
– Kokiomis spalvomis Airijos žemaičiai piešia savo kraštą?
– Dauguma iš jų gimtinę turėjo palikti ne iš gero gyvenimo, todėl vienos kokios spalvos išeivio gyvenime negalėčiau išskirti. Žinoma, kad šviesių tonų yra daugiau, nei tamsių. Tačiau vis labiau suprantu, kad dauguma nebegrįš.
– Ar dažnai su žemaičiais kalbatės apie Žemaitiją, jos šiandieną, praeitį, ateitį? Ar emigrantams svarbi gimtojo krašto istorija, asmenybės, paveldas?
– Suprantama, kad didžioji dalis išeivių yra susirūpinusi tik kasdiene duona ir savo gerove. Tačiau visur galima sutikti žmogų, tikintį Žemaitija ir šviesiu visos Lietuvos rytojumi.
– Kokias problemas kelia emigrantai?
– Šiandien, kai ekonominis sunkmetis Airijoje privertė ne vieną atvykėlį pasukti gimtųjų namų arba naujų nerūpestingo gyvenimo tolių link, vis mažiau girdėti kokių nors nemalonių naujienų apie tautiečius Airijoje. Kaip sakoma, kiekvienas sunkmetis turi ir savo teigiamą bruožą.
– Ar emigrantai švenčia žemaičių šventes? Kokias? Ar laikosi suformuotų tradicijų? Ar jos kinta?
– Turbūt kiekvienas esame daugiau ar mažiau liečiami šiuolaikinės globalizacijos bei permainų vėjų. Deja, dažnai ne pačių geriausių. Būna labai gaila žiūrėti į Airijos savaitgalio lietuviškų mokyklėlių iškilmingų švenčių programą. Ten, kur būna mokinių saviveiklos šokio pristatymas, dominuoja apgailėtina tranki Vakarų muzika, pagal kurią beždžioniaujamai staipomasi ir imituojami kažkokie tiek žemaičiui, tiek lietuviui svetimi judesiai. Nebeliko vietos tautiniam rūbui, dainai ir šokiui. Tačiau šiandien, kai dauguma išeivijos lietuvių namų valdų yra užlietos Maskvos transliuojamų rusiškų TV kanalų propagandos, o nusivylimas Lietuvos valdžia yra karčiai gilėjantis, matau kaip atsvarą visur tvyrančiam nihilizmui būtinybę atsigręžti į žemaitišką tapatybę, garbingą istorinę praeitį. Štai ir mes, du Airijos žemaičiai, aš, kunigas Egidijus, ir Marius Riauka iš Mažeikių, prieš dvejus metus liepos 13 d. gražiai ir prasmingai paminėjome Durbės mūšio 750 metų jubiliejų. Dubline buvo surengtas boulingo turnyras. Dalyvavo daugiau nei pusė šimto dalyvių. Kiekvienam iš jų buvo įteikti atminimo marškinėliai su mūšio simbolika ir šūkiu: „Ir vienas lauke karys!“ M. Riauka savo rankomis padarė Durbės mūšio paveikslo reprodukcijas, gražiai įrėmino, ir taip buvo apdovanota daug dalyvių. Parsineštos dovanos į namus jiems dar ilgai primins garbingą Žemaitijos praeitį.
– Koks kelių kartų santykis į žemaitiškumą?
– Labai gaila, bet tie maži vaikai, kurie jau lanko vietines mokyklas, gyvena airiškos visuomenės katile, ne tik kad atšalo žemaitybei, bet ir su visu prapuls lietuvybei. Bet vienas kitas išliks.
– Ar Jums svarbu, kad Telšiai išliktų Žemaitijos regiono centru?
– Dirbtinai turbūt nieko neišlaikysime, tačiau kol Telšiuose bus bent vienas idealistas, įsimylėjęs ir tikintis šviesiu Žemaitijos rytojumi, tol Žemaitija su Jos sostine Telšiais klestės ir gyvuos per amžius!
– Ar emigrantai kelia iniciatyvą dėl Žemaitijos regiono tvirtumo. Ar jiems tai svarbu?
– Gal išeiviams iš Žemaitijos ir trūksta iniciatyvų dėl Žemaitijos reikalų, tačiau žinau ir tikiu, kad dauguma įdėmiai seka įvykius ir domisi Žemaitijos praeitimi, dabartimi ir Jos šviesia ateitimi.
 
 
 „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34)
Dvidešimt ketvirtojo metų sekmadienio Evangelija ragina mus pažvelgti į save – vardan ko ir kam gyvename, ar turime vidinės savigarbos, ar mūsų širdyse gyvena Jėzus: „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus…“ (Mk 8, 38).
Gyvename modernių laikų pasaulyje, kai nuolat ir įkyriai mąstome apie savo tapatybę: kuo esame panašūs ir kuo skiriamės nuo mus supančio pasaulio, ir niekaip negalime apsispręsti, su kuo ir kaip būti šių laikų Lietuvai modernaus pasaulio kontekste. Vieni sako: „Žvelkime į Šiaurę, skandinavus, ten yra mūsų likimas.“ Kiti tvirtina: „Mūsų išganymas – Vakarai, jei norime taip sočiai ir nerūpestingai gyventi kaip ir jie.“ Treti niekaip neužmiršta Rytų pasaulio lygiavos žavesio, pamiršę, kad pokaryje metinė mūsų tėvų ir senelių kartos alga buvo tik bulvių maišiukas…
Tikra tiesa, bet, atrodo, geriausias pažinimas, kai pažvelgi į save iš šalies. Gyvenu Airijoje jau aštuoneri metai, ir kai po šv. Mišių sutinku airį ar amerikietį, jie klausia manęs, iš kur aš esu. Atsakius, kad iš Lietuvos, tada mano nuostabai ir, turiu prisipažinti, mūsų visų džiaugsmui išgirstu, kad dauguma klausiančiųjų tokį kraštą gerai žino. Spėkite dėl ko? Gal dėl plėšikavimo, nesaikingo girtavimo ar kitų išsišokimų?.. Oi, ne! Ir – Ačiū Dievui! Beveik visi paaiškina, kodėl jiems gerai žinomas tas kraštas, ta šalis – tai dėl vienintelio dalyko – Kryžių kalno.
Svetimšalis, atvykęs į Lietuvą, pastebi, kad mes į Kryžių žvelgiame kitaip. Lietuviui Kryžius – tai Tikėjimo, Vilties ir Meilės ženklas. Kryžių Lietuvoje pamatysi visur: kaimo pakelėje, miestelio aikštėje ir didelio miesto artumoje.
Vieniši žmonės, šeimos ir ištisos bendruomenės bei parapijos stato kryžių kaip padėkos ženklą už sugrąžintą kūno ir dvasios sveikatą, santuokos, gimimo ir krikštynų palaiminimo ženklą iš aukštybių. Kryžiaus pastatymas dažnai primena ir istorinius tautos gyvenimo įvykius. Baltijos keliui atminti yra pastatyti net devyni kryžiai. Sovietinis karingasis ateizmas „buldozerinio ateizmo“ vardą gavo tik dėl Kryžių kalno, kuris net tris kartus buldozeriais buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Bet jau pirmą naktį po Kalno išniekinimo išdygdavo nauji kryžiai. Jei kas būsite ant Kryžių kalno, tikrai pastebėsite visiškai naujai iškeltus kryžius dvynius rugsėjo 11 d. teroro aukoms atminti.
Rugsėjo 14 d. – Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventė. Ar suvokiame, kaip Kryžius pakeičia ir sutaurina mūsų gyvenimus, troškimus ir siekius?!
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar patenkinti mokinių maitinimu ugdymo įstaigose?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 tzinios.lt