Nebandykite pagauti likimo – jis pats jus susiras. Taip nutiko ir Telšiuose kasmet viešinčiai kraštietei Reginai Buivydaitei-Tupicinai iš Karelijos. Moteris „Telšių ŽINIOMS“ atskleidė savo gyvenimo istoriją – kaip Telšiai tapo jos gyvenimo dalimi.
Aurelija SERVIENĖ
Pažintis su politike
Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio pasisvečiavimo pas pusseserę Adolfiną Gaudikaičiuose. Vyko giminės pasisėdėjimas. „Visi tada diskutavome apie politiką, iškilo ginčas, kas vertesnis LR Prezidento posto – gerbiama politikė Kazimira Prunckienė ar Prezidentas Valdas Adamkus“, – pasakojo Regina Buivydaitė-Tupicina. Kadangi viešnią iš Karelijos visada žavėjo K. Prunckienės politika, jos požiūris į gyvenimą, į Lietuvos žmones, ji stojo ginti šią politikę.
„Vakaras ėjo į pabaigą, o giminės taip ir nepriėjo prie bendros nuomonės, kas vertas valdyti Lietuvą?“ – juokėsi Regina.
Kitą dieną moterys Gaudikaičiuose atsitiktinai pamatė plakatą, kviečiantį atvykti į susitikimą Telšiuose su politike K. Prunckiene. Pats likimas tikriausiai Reginos gyvenimą taip sudėliojo, kad moteris negalėjo atsispirti norui pamatyti šią asmenybę.
Ir štai abi jau sėdi salėje, pirmoje, tuščioje, valdžios atstovams rezervuotoje eilėje. Kadangi šie neatvyko, ten moterys ir liko sėdėti. Tik gale susirinkimo Regina pamena pakėlusi ranką ir paprašiusi keleto minučių žodžiui. Su humoro doze tada bandžiusi kalbėti, šiek tiek apie save ir giminę. Ši kalba neliko nepastebėta, K. Prunckienė po susirinkimo ją pakvietė prieiti ir pasiūlė kartu vykti į Vilnių, dirbti jos politiniame štabe, tikindama, jog jų likimai labai panašūs.
„Grįžau į Gaudikaičius, pasiėmiau savo daiktus ir jau po trijų valandų viename automobilyje kartu su K. Prunckiene plepėdamos pasiekėme sostinę“, – pasakojo pašnekovė.
Taip Telšiai R. Buivydaitei-Tupicinai padovanojo nepamirštą patirtį, įspūdžius, leido pažinti politikę, moterį K. Prunckienę. Kai darbas štabe buvo baigtas, moterys dar ilgai nenutraukė ryšio, susirašinėjo, lankė viena kitą. Dar ir dabar Regina domisi politikės sveikata.
Lietuvos trauka
R. Buivydaitė-Tupicina save laiko tikra žemaite, jos mama kilusi iš Tryškių, tėvas – šiauliškis. Kurį laiką moteris gyveno Šiauliuose, tik vėliau gyvenimas ją nubloškė į Rusijos Federaciją, Kareliją, Petrozavodską. Ten viena iš jos dukrų Gitana yra įkūrusi Lietuvos nacionalinę kultūrinę autonomiją Karelijoje ir yra jos pirmininkė. Kaip sako Regina, „nors Gitana lietuviškai kalba labai mažai, tačiau širdyje ji yra tikra lietuvė“.
Kraštietė į Lietuvą atvyksta kone kasmet ir dalyvauja Alytaus bei Telšių miesto šventėse. Alytus moteriai artimas, nes Karelijos lietuviai su šio miesto atstovais glaudžiai bendradarbiauja, o Telšiai jos gyvenime taip pat nemažą vaidmenį suvaidino.
„Telšiai per pastaruosius 10 metų pasikeitė į gerąją pusę ir kasmet atvykdama tai pastebiu. O dar labiau sužavėjo Degaičiai, jų parkas, namai čia išskirtinai gražūs, tačiau labai blogi keliai – kalbėjo pašnekovė ir prasitarė, jog turinti keletą pastebėjimų dėl Žemaitijos sostinės šventės ir lygina ją su Alytaus. – Telšių miesto šventėje viskas supaprastinta – užtenka mums tų gražių bijūnų, o trūksta daugiau šilumos, trūksta nusipelniusių telšiškių pagerbimo, ką labai gražiai daro alytiškiai. Kviečiu ten nuvykti ir pasižiūrėti.“
Padėka Telšių medikams
Taip jau nutiko, jog moteris, svečiuodamasi Gaudikaičiuose, sunegalavo ir dėl ligos pateko į Regioninės Telšių ligoninės Vidaus ligų skyrių.
Apsupta profesionalių medikų, viešnia sako greitai atsistojusi ant kojų ir iki šiol stebisi telšiškių gydytojų, slaugytojų ir kt. darbuotojų atsakingumu: „Aš pajutau norą man padėti. Per visą savo gyvenimą, 72 metus, niekada neturėjau tokio dėmesio.“
Už suteiktą medicininę pagalbą, už gerus žodžius ir šypsenas, domėjimąsi jos liga moteris dėkoja Vidaus ligų skyriaus vedėjai Birutei Vaidakavičienei. Gyrė kraštietė ir slaugytojų nuoširdumą, profesionalumą, ypač žavėjosi Zita Jokubauskiene, Laima Griškiene, Vijole Ruikiene, Onute Mitkevičiene, Zita Dzigeliene bei slaugytojų padėjėjomis Daina Jablonskiene, Sniega Žūtautiene ir daugeliu kitų Telšių medicinos darbuotojų, sutiktų savo ligos kelyje.
Liūdesys dėl lietuvių
Reginai darosi liūdna, jog dauguma lietuvių palieka savo gimtąją šalį, jie neįvertina ir tikriausiai nesupranta, kaip gera jiems čia gyventi. „Kviečiu visus, kas gali atvykti pas mus į Kareliją, ir pamatysite, ką turime mes ir ką turite Jūs. Tikiu, jog jau po dviejų parų Jūs ilgėsitės savo šalies, o trečią parą pėstute išeisite namo. Pas mus niekas nedaroma dėl žmogaus gerovės: mažos pensijos, maži atlyginimai, medicinos, maisto, aplinkos ir viso gyvenimo kokybė Lietuvoje geresnė – Jūs esate visa galva aukštesni ir pranašesni. Man gėda, kad aš priklausau Karelijai…“ – graudindamasi pokalbį baigė viešnia.
ne tupinica a savsem tupaja. žinant kad prunskienė rusijos kunigaikštienė…