Zina Šimkuvienė, užauginusi dainų ir šokių ansamblį „Mastis“

Ko­vo 27 die­ną Tel­šių kul­tū­ros cent­re vy­ko ren­gi­nys, skir­tas pri­si­min­ti bu­vu­sios dai­nų ir šo­kių an­samb­lio „Mas­tis“ me­no va­do­vės Zi­nos Šim­ku­vie­nės per 80 gy­ve­ni­mo me­tų su­kaup­tą pa­tir­tį ir pa­sie­ki­mus.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Šven­ti­nė po­pie­tė

Z. Šim­ku­vie­nė bu­vo ne tik ta­len­tin­ga ir kū­ry­bin­ga me­no va­do­vė, bet ir as­me­ny­bė, ku­rios en­tu­ziaz­mas ir mei­lė me­nui pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką Tel­šių kraš­to kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me. Jos va­do­vau­ja­mas ko­lek­ty­vas „Mas­tis“ ta­po tik­ra bend­ruo­me­nės sie­la, jun­gian­čia skir­tin­gas kar­tas ir kū­ry­biš­kai puo­se­lė­jan­čia mū­sų kul­tū­ros pa­vel­dą.

Džiu­gu, kad ma­mos dar­bus tę­sia duk­ra Er­nes­ta, ku­ri jau 20 me­tų va­do­vau­ja „Mas­čio“ an­samb­liui. Zi­nos anū­kai taip pat yra ap­do­va­no­ti mu­zi­ka­lu­mu. Tai įro­dy­mas, kad mei­lė mu­zi­kai, at­si­da­vi­mas kul­tū­rai šio­je šei­mo­je per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą.

Į šven­ti­nę po­pie­tę at­vy­ko bū­rys Z. Šim­ku­vie­nės šei­mos na­rių, dva­si­nin­kų, mo­ki­nių, ko­le­gų, bend­ra­žy­gių. Vi­si svei­ki­no Zi­ną dai­no­mis, nuo­šir­džiais žo­džiais, da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, is­to­ri­jo­mis apie šios iš­skir­ti­nės as­me­ny­bės nu­veik­tus dar­bus, ku­rie ir šian­dien gy­vuo­ja Tel­šių kul­tū­ros is­to­ri­jo­je.

Gy­ve­ni­mas pa­skir­tas mu­zi­kai, dai­nai ir kul­tū­rai

Z. Šim­ku­vie­nė bai­gian­tis ka­rui gi­mė Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Gai­lio­nių kai­me. 1944 m., prieš jai gims­tant, ru­sai pa­de­gė jų tro­bą, su­de­gė vi­si pa­sta­tai. Jai gi­mus 1945 m., tė­ve­liai pra­dė­jo sa­vo gy­ve­ni­mą kur­ti iš nau­jo, bet so­vie­tai atė­mė tė­čio trak­to­rių ir ku­lia­mą­ją ma­ši­ną, že­mę ap­link tro­bą, ku­rią bu­vo nu­si­pir­kę po gais­ro. Vai­kys­tė ne­bu­vo leng­va… Tė­tis su­si­rgo plau­čių vė­žiu ir 1955 m. iš­ke­lia­vo ana­pi­lin.

Tė­vai bu­vo mu­zi­ka­lūs. Mo­ky­to­jai Zi­nos ga­bu­mus pa­ste­bė­jo dar pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Bai­gu­si 7 kla­ses ji iš­vy­ko mo­ky­tis į Bir­žus – į vie­ne­rių me­tų chor­ve­džių kur­sus. Bai­gu­si juos ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti, bet eg­za­mi­nų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas bū­ti­nai lie­pė sto­ti į tech­ni­ku­mą, da­bar – kon­ser­va­to­ri­ją. Įs­to­jo, se­kė­si ge­rai. Per bai­gia­muo­sius ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas kom­po­zi­to­rius V. Kai­riūkš­tis pa­ra­gi­no sto­ti į Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją, bet Zi­na ne­su­ti­ko, rei­kė­jo už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Ma­ma, siu­vė­ja, gy­ve­no skur­džiai. Pa­si­rin­ko Pum­pė­nų kul­tū­ros cent­rą.

Vy­ko kul­tū­ros dar­buo­to­jų poil­sio sto­vyk­la. Or­ga­ni­za­to­riai su­gal­vo­ję su­skirs­tė zo­no­mis. Jie pri­klau­sė Šiau­lių zo­nai ir kiek­vie­ną va­ka­rą tu­rė­jo pa­ruoš­ti pro­gra­mas. Zi­na gro­jo akor­deo­nu, dir­bo su mo­te­rų an­samb­liu, dai­na­vo due­tu. Po jų kon­cer­to priė­jo vy­ras (Ka­je­to­nas Šlio­ge­ris) ir mo­te­ris (Spar­naus­kie­nė) ir pa­kvie­tė at­vyk­ti dirb­ti į Tel­šius. Zi­na jau se­niai no­rė­jo pa­kliū­ti į di­des­nį mies­tą, tad su­ti­ko. Tai bu­vo 1969 me­tai.

Tel­šiuo­se pra­dė­jo dirb­ti akom­pa­nia­to­re akor­deo­nu. Po mė­ne­sio ga­vo pa­siū­ly­mą va­do­vau­ti Tel­šių kul­tū­ros cent­ro ve­te­ra­nų cho­rui. Tais pa­čiais me­tais Mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius Ado­mas Šul­cas pa­kvie­tė dirb­ti sol­fe­džio ir cho­ro mo­ky­to­ja. Tel­šiuo­se Z. Šim­ku­vie­nė yra dar dir­bu­si dar­že­ly­je „Nykš­tu­kas“ mu­zi­kos va­do­ve, vy­rų an­samb­lio va­do­ve, mo­te­rų an­samb­lio va­do­ve, Mu­zi­kos mo­kyk­los mer­gi­nų an­samb­lio, su ku­riuo da­ly­vau­da­vo vi­so­kiuo­se kon­kur­suo­se, va­do­ve.

Pir­mie­ji an­samb­lio „Mas­tis“ ko­lek­ty­vai su­si­kū­rė dar 1950–1953 me­tais Tel­šių fab­ri­ke „Mas­tis“, kur vei­kė miš­rus cho­ras, liau­dies inst­ru­men­tų an­samb­lis ir šo­kių gru­pė. Vi­si jie vė­liau su­si­jun­gė į vie­ną ko­lek­ty­vą ir pra­dė­jo va­din­tis „Mas­čiu“.

„Mas­tis“ bu­vo įkur­tas 1953 me­tais ir ta­po vie­nu il­giau­siai gy­vuo­jan­čių mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vų Tel­šių ap­skri­ty­je.

Nuo 1972 me­tų iki 2004 me­tų „Mas­čio“ an­samb­liui va­do­va­vo Z. Šim­ku­vie­nė. Jos va­do­va­vi­mo lai­ko­tar­pis ta­po es­mi­niu ko­lek­ty­vui, ku­ris ak­ty­viai da­ly­va­vo res­pub­li­ki­nė­se, ap­skri­ties ir ra­jo­no dai­nų šven­tė­se.

An­samb­lis kon­cer­ta­vo ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je, puo­se­lė­da­mas lie­tu­vių tau­ti­nę kul­tū­rą ir pa­lik­da­mas ryš­kų pėd­sa­ką už­sie­nio ša­ly­se.

Tie­sa, Zi­na at­si­tik­ti­nai ta­po an­samb­lio „Mas­tis“ va­do­ve. Po bu­vu­sio va­do­vo pa­si­trau­ki­mo Z. Bur­ba, tuo­me­tis šo­kių gru­pės va­do­vas, mal­dau­te mal­da­vo Zi­nos im­tis va­do­va­vi­mo.

Nors ji iš pra­džių abe­jo­jo sa­vo jė­go­mis, vė­liau at­si­sklei­dė kaip nuo­sta­bi va­do­vė.

An­samb­lis ta­po vie­ta, kur žmo­nės, skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir am­žiaus, ga­lė­jo bur­tis dėl bend­ro tiks­lo – puo­se­lė­ti lie­tu­vių liau­dies tra­di­ci­jas. Ne­pai­sant sun­kių lai­kų, kai Lie­tu­vo­je įvy­ko po­li­ti­nės ir eko­no­mi­nės per­tvar­kos, ku­rios neap­len­kė ir „Mas­čio“ ko­lek­ty­vo (bu­vo atim­tos pa­tal­pos ir pra­ras­ti ver­tin­gi inst­ru­men­tai), Z. Šim­ku­vie­nė ne­pa­lei­do vil­ties ir pa­si­ry­žo iš­sau­go­ti an­samb­lį. Ga­liau­siai kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė pa­siū­lė jai ka­bi­ne­tą, ir Zi­na at­gai­vi­no an­samb­lį, ku­ris vėl su­ži­bo.

„Mas­tis“ bu­vo įkur­tas 1953 me­tais ir ta­po vie­nu il­giau­siai gy­vuo­jan­čių mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vų Tel­šių ap­skri­ty­je.