
Kovo 27 dieną Telšių kultūros centre vyko renginys, skirtas prisiminti buvusios dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ meno vadovės Zinos Šimkuvienės per 80 gyvenimo metų sukauptą patirtį ir pasiekimus.
Aurelija SERVIENĖ

Šventinė popietė
Z. Šimkuvienė buvo ne tik talentinga ir kūrybinga meno vadovė, bet ir asmenybė, kurios entuziazmas ir meilė menui paliko gilų pėdsaką Telšių krašto kultūriniame gyvenime. Jos vadovaujamas kolektyvas „Mastis“ tapo tikra bendruomenės siela, jungiančia skirtingas kartas ir kūrybiškai puoselėjančia mūsų kultūros paveldą.
Džiugu, kad mamos darbus tęsia dukra Ernesta, kuri jau 20 metų vadovauja „Masčio“ ansambliui. Zinos anūkai taip pat yra apdovanoti muzikalumu. Tai įrodymas, kad meilė muzikai, atsidavimas kultūrai šioje šeimoje perduodamas iš kartos į kartą.
Į šventinę popietę atvyko būrys Z. Šimkuvienės šeimos narių, dvasininkų, mokinių, kolegų, bendražygių. Visi sveikino Ziną dainomis, nuoširdžiais žodžiais, dalijosi prisiminimais, istorijomis apie šios išskirtinės asmenybės nuveiktus darbus, kurie ir šiandien gyvuoja Telšių kultūros istorijoje.
Gyvenimas paskirtas muzikai, dainai ir kultūrai
Z. Šimkuvienė baigiantis karui gimė Pakruojo rajone, Gailionių kaime. 1944 m., prieš jai gimstant, rusai padegė jų trobą, sudegė visi pastatai. Jai gimus 1945 m., tėveliai pradėjo savo gyvenimą kurti iš naujo, bet sovietai atėmė tėčio traktorių ir kuliamąją mašiną, žemę aplink trobą, kurią buvo nusipirkę po gaisro. Vaikystė nebuvo lengva… Tėtis susirgo plaučių vėžiu ir 1955 m. iškeliavo anapilin.

Tėvai buvo muzikalūs. Mokytojai Zinos gabumus pastebėjo dar pradinėje mokykloje. Baigusi 7 klases ji išvyko mokytis į Biržus – į vienerių metų chorvedžių kursus. Baigusi juos gavo paskyrimą dirbti, bet egzaminų komisijos pirmininkas būtinai liepė stoti į technikumą, dabar – konservatoriją. Įstojo, sekėsi gerai. Per baigiamuosius komisijos pirmininkas kompozitorius V. Kairiūkštis paragino stoti į Vilniaus konservatoriją, bet Zina nesutiko, reikėjo užsidirbti pinigų. Mama, siuvėja, gyveno skurdžiai. Pasirinko Pumpėnų kultūros centrą.
Vyko kultūros darbuotojų poilsio stovykla. Organizatoriai sugalvoję suskirstė zonomis. Jie priklausė Šiaulių zonai ir kiekvieną vakarą turėjo paruošti programas. Zina grojo akordeonu, dirbo su moterų ansambliu, dainavo duetu. Po jų koncerto priėjo vyras (Kajetonas Šliogeris) ir moteris (Sparnauskienė) ir pakvietė atvykti dirbti į Telšius. Zina jau seniai norėjo pakliūti į didesnį miestą, tad sutiko. Tai buvo 1969 metai.
Telšiuose pradėjo dirbti akompaniatore akordeonu. Po mėnesio gavo pasiūlymą vadovauti Telšių kultūros centro veteranų chorui. Tais pačiais metais Muzikos mokyklos direktorius Adomas Šulcas pakvietė dirbti solfedžio ir choro mokytoja. Telšiuose Z. Šimkuvienė yra dar dirbusi darželyje „Nykštukas“ muzikos vadove, vyrų ansamblio vadove, moterų ansamblio vadove, Muzikos mokyklos merginų ansamblio, su kuriuo dalyvaudavo visokiuose konkursuose, vadove.
Pirmieji ansamblio „Mastis“ kolektyvai susikūrė dar 1950–1953 metais Telšių fabrike „Mastis“, kur veikė mišrus choras, liaudies instrumentų ansamblis ir šokių grupė. Visi jie vėliau susijungė į vieną kolektyvą ir pradėjo vadintis „Masčiu“.
„Mastis“ buvo įkurtas 1953 metais ir tapo vienu ilgiausiai gyvuojančių mėgėjų meno kolektyvų Telšių apskrityje.
Nuo 1972 metų iki 2004 metų „Masčio“ ansambliui vadovavo Z. Šimkuvienė. Jos vadovavimo laikotarpis tapo esminiu kolektyvui, kuris aktyviai dalyvavo respublikinėse, apskrities ir rajono dainų šventėse.
Ansamblis koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, puoselėdamas lietuvių tautinę kultūrą ir palikdamas ryškų pėdsaką užsienio šalyse.
Tiesa, Zina atsitiktinai tapo ansamblio „Mastis“ vadove. Po buvusio vadovo pasitraukimo Z. Burba, tuometis šokių grupės vadovas, maldaute maldavo Zinos imtis vadovavimo.
Nors ji iš pradžių abejojo savo jėgomis, vėliau atsiskleidė kaip nuostabi vadovė.
Ansamblis tapo vieta, kur žmonės, skirtingų profesijų ir amžiaus, galėjo burtis dėl bendro tikslo – puoselėti lietuvių liaudies tradicijas. Nepaisant sunkių laikų, kai Lietuvoje įvyko politinės ir ekonominės pertvarkos, kurios neaplenkė ir „Masčio“ kolektyvo (buvo atimtos patalpos ir prarasti vertingi instrumentai), Z. Šimkuvienė nepaleido vilties ir pasiryžo išsaugoti ansamblį. Galiausiai kultūros namų direktorė pasiūlė jai kabinetą, ir Zina atgaivino ansamblį, kuris vėl sužibo.