Žibutės anūkei

Tirpo sniegas, pirmieji pavasario saulės spinduliai šildė žemę, tirpdė ežerų ir kūdrų ledą. Gyvai čiurleno upeliai.
Vis drąsiau jautėsi giesmininkai, ir iš to galėjai suvokti, kad pavasaris vis labiau įsigali. Šlaituose tingiai snaudė pernykštė pageltusi žolė, šiurenama vis dar nešilto vėjo, neužleisdama vietos naujai žalumai, sultingai pavasario žolei.
Kaskart žvalgiausi į šlaitą ir stebėjau, kada gi pasirodys pirmosios žibutės, nuostabiausi pavasario šaukliai, o jų vis dar nebuvo. Nors sniegas seniai virto vandeniu, žibučių dar nematyti.
Aukštai virš eglių sklandė varnas, lėtai modamas sparnais, ir iš aukštybių žvelgdamas į žemę, kranksėjo: pavasaris.
Pakėlęs galvą, stebėjau varną, o jis vis suko ratus.
Ryškios pavasarinės saulės spinduliuose jo sparnų spalva keitėsi – nuo juodai blizgančios iki rausvai purpurinės, priklausomai nuo to, iš kur švietė saulė.
Vakarop oras atšalo, o ir rytojui nežadėjo nieko gero, vėjas labiau įniko į medžių garbanas ir jas be gailesčio kedeno savo šaltomis nematomomis šukomis. Šakelės daužėsi viena į kitą ir tarp savęs šnarėjo, nesuprasdamos vėjo pykčio. Temo.
Rytojaus dieną aš vėl žvelgiau į šlaitus, gal pamatysiu žibuoklių. Iš tolo jų nemačiau, keista – sniego seniai nebėra, o žibuoklių vis dar nėra.
Nugalėjęs abejones ir pastūmėtas smalsumo, užkopiau šlaitu aukštyn, – ir stebuklas! Tarp pernykščių sukritusių žolių į saulę stiebėsi pirmosios žibuoklės.
Kiekvienais metais jų randu šlaituose, atkalnėse, miško proskynose, ir kiekvieną kartą kūną užlieja palaima, jų kerinčią mėlyną spalvą imi lyginti su giedru dangumi, ežerų vandenais, mylimosios akimis.
Kam pirmosios žibuoklės, kam?
Be abejo, mylimiausiam mažajam žmogui – anūkei.
Labai patiko gėlytės anūkėlei.
Mažomis rankytėmis prisiglaudusi prie nosytės, uostė trapų, gležną žiedelį, apžiūrinėjo. Apsikabino, prisispaudė prie krūtinės.
Jutau jos lengvą kvėpavimą – mėlynos akys žibėjo iš džiaugsmo ir atrodė nuostabiai kaip pavasarinės žibutės.
Atrodė smulkmena ši trapi lauko gėlytė prieš naminių rožių, tulpių ir kitų gėlių jūrą, kurios dovanojamos įvairiausiomis progomis. Atrodė smulkmena. Bet taip tik atrodė…
Ir imi suprasti, kiek daug gali maža gėlytė didžiuliuose mažo ir didelio žmogaus santykiuose.
Jonas BARKUS