Pašatrijos kaimas Luokės apylinkėje, kur vyksta jau ketvirtasis Pašatrijės pleneras „Žemaitijos meno židinys“, dailininkus traukia savo mirtina tyla, ramybe, kur nėra nei žmonių, nei automobilių, nei greičio, to neišvengiamo bėgimo, būdingo miestui, kur sustoja laikas, kur gali pabūti su savimi ir savo kūriniais. Kada baigiasi dienos šviesa, taip reikalinga koloristinei tapybai, dar gali pabūti su mylimais ir linksmais draugais. Tokia vieta tapytojui – komfortiškiausia kūrybai, su savo rūkais, saule, pievomis, gojeliais, kalvom kalvelėm, upėm upelėm, retais augalais ir dar retesniais grybais. Dailininkams patinka pati Žemaitija savo natūraliu kraštovaizdžiu, kuriame prasiplečia erdvės žvilgsniui ir kūrybai, nebūtinai tik peizažams. Čia per trumpą laiką gali daugiau ir svariau padaryti, taip pat, grįžus namie, toji Žemaitijos dvasia dar ilgai laiko dailininką absoliučioje kūrybinėje laisvėje, atribodama nuo inercinio skubėjimo buityje ir bėgimo namų ir dirbtuvės būtyje.
Todėl nenuostabu, kad vilnietė tapytoja Diana Zviedrienė jau ketvirtą kartą iš eilės dalyvauja Pašatrijės plenere ir tapo be atodairos, mėgaudamasi begaliniu išsilaisvinimu nuo miesto reikalų. Jos kūriniai išsiskiria vaiskių, šviesių, harmoningai skambančių spalvų improvizacijomis Pašatrijos kaimo peizažų motyvais. Savo kūriniuose ji priverčia sužibėti, rodos, visai nereikšmingą rudenio gėlytę, kalvelių išlinkimą, medžių, vandens, lietaus siluetus.
Alytiškis tapytojas Rimantas Galeckas taip pat mėgaujasi laisve ir gali atsidėti tyliems filosofiniams pamąstymams, pokalbiams su būsimų savo kūrinių žiūrovais apie savo svajokliškus polėkius fantazijos užutekiuose. Spalvingai žaisminga ir harmoninga tapybos kūriniuose kompozicija su žmogumi ir gyvūnais išreikšta švelnios ir elegantiškos ironijos maniera.
Tapytoja iš Liepojos Ginta Stavrovska Lietuvoje pleneruose dalyvauja nuolat. Jos genealoginės šaknys – Lietuvoje, gal todėl ją kaskart traukia bei pavilioja lietuviškų pievų žaluma. Ji prie Šatrijos kalno atvažiavo pirmąsyk. Tad šis pleneras kūrėjai yra dar ir puiki proga pasidairyti po nematytas apylinkes. Šiais metais ji jau dalyvavo viename plenere Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje. Ten, kur neaprėpiamos lygumos, palyginti su Žemaitijos kalvom kalvelėm ir ypač čia, Pašatrijos kaime. Jos drobėse pražysta rudeninės laukų gėlės, tyvuliuoja kūdrų akys.
Vilnietis tapytojas Svajūnas Armonas kuria išskirtinai įdomius koloristinius paveikslus. Jo tapyba paveiki jausmine prasme. Kūriniuose plastine meno kalba, linijų žaismėmis, spalvų ir atspalvių niuansais išsakomos meilės, gyvenimo nuotykio, džiugesio ir ilgesio nuotaikos. Tapyboje dominuoja sudėtingi plastiniais sprendimais figūriniai paveikslai, nutapyti prislopintų spalvų lyriniai, poetiniai mitologiniai ar istoriniai motyvai arba dar kitokie savo įvairove siužetai bei fantastiniai personažai. Taip pat dominuoja moters tema.
Kauniečio skulptoriaus ir tapytojo Gintario Juozo Česiūno kūryba susideda iš įvairių tipų ir stilistikos bei medžiagų skulptūrų ir tapybos. Čia pateikiami tapybos kūriniai labai įdomūs savo novatoriškumu ir retai naudojama tapymo technika. Tikrai nedažnai pamatysime tapybą emaliniais dažais ant drobės. Emaliniai dažai dar ilgiau džiūsta negu aliejiniai ir rezultato tikrai labai ilgai tenka laukti. Paklaustas, kodėl būtent emaliniais, o ne aliejiniais ar akriliniais dažais tapo, autorius atsakė, kad emalės nereikia skiesti, naudoti jokių skiediklių, o dažas liejasi laisvai, yra blizgus ir jautrus šviesai. Tai esą pats džiaugsmingiausias poilsis po fiziškai sunkaus darbo prie skulptūrų. Kuriant stiprią, kietą medžiagą, atokvėpio valandėlėmis prie drobės galima jausmingai atsiduoti spalviniams eksperimentams. Tai – priešingybė, tiesiog opozicija akmeniui.
Birutė LIŠKAUSKIENĖ
Loading ...
