Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pirmoji iš Lietuvos saugomų teritorijų įrengė žaliosios biomasės kompostavimo aikšteles. Tokiu būdu siekiama palengvinti direkcijai ir ūkininkams priklausančių natūralių pievų bei šlapynių priežiūrą, pagausinti biologinę įvairovę ir kartu pagaminti organinių trąšų dirbamiems laukams.
Ūkininkai nenoriai renkasi gamtai palankų pievų tvarkymą
Natūralios pievos – vienos iš sparčiausiai nykstančių gamtinių buveinių Lietuvoje ir visoje Europoje. Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios jų plotai susitraukė bene trečdaliu. Priežastys įvairios – tai ir dirbamos žemės plotų plėtra, ir sumažėjęs smulkių gyvulininkystės ūkių skaičius, dėl ko daugelis pievų buvo apleistos, apaugo krūmynais ir mišku. Tai paveikė ir sparnuočius – atviro kraštovaizdžio paukščiai, tokie kaip kurapkos, pempės ir Žemaitijos nacionaliniame parke saugomos griežlės, yra tarp sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių.
Į tarptautinį saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“ įtrauktų pievų priežiūrai yra nustatyti konkretūs reikalavimai. Pagrindinis iš jų – vėlyvas šienavimas (ne anksčiau liepos 15 d.), kad atviro kraštovaizdžio paukščiai spėtų užauginti jauniklius, o saugomų rūšių drugių vikšrai – subręsti ir palikti mitybinius augalus. Taip pat reti augalai tuomet spėja išbarstyti sėklas. Ūkininkai, norėdami gauti išmokas už tokių pievų priežiūrą, turi laikytis šio reikalavimo.
Tačiau pagrindinė problema, su kuria jie susiduria, yra didelis susidarančios žaliosios biomasės kiekis. Vėlyvo šienavimo žolė gyvulių pašarui yra nebetinkama, o palikti nušienautą žolę pievoje yra žalinga gamtai. „Taigi gamtosauginiai reikalavimai nustatyti, o ką daryti su liekančia biomase, jau tarsi ūkininkų ir pievų tvarkytojų problema. Kadangi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pati yra atsakinga už daugiau nei šimto hektarų pievų ir šlapynių tvarkymą valstybinėje žemėje, norėjome padėti sau ir parko teritorijoje ūkininkaujantiems ūkininkams spręsti šį opų klausimą“, – teigia Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis.
Laimi visi
„Kompostuojant susidarančią biomasę laimi visi, – įsitikinęs R. Lydis. – Visų pirma, tai gerai pievų biologinei įvairovei. Kai nupjauta žolė susmulkinama arba tiesiog krūvomis paliekama pievų pakraščiuose, joje susikaupusios maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, grįžta į dirvą ir paskatina azotą mėgstančių augalų žėlimą. Taip pievose ima dominuoti dilgėlės, rūgštynės, krūminiai builiai, kvapieji gurgdžiai ir kiti aukštieji žolynai, o subtilūs žydintys augalai užgožiami. Tokios pievos nebetinka perėti daugeliui pievų paukščių rūšių, ypač tilvikiniams paukščiams, mažėja rūšinė įvairovė. Taigi žaliosios biomasės išvežimas kompostuoti padeda palaikyti gerą saugomų pievų būklę ir gausinti biologinę įvairovę.“
Be to, tai naudinga ūkininkams, kurie nori už savo pievas gauti Europos Sąjungos paramą. „Kalbėsimės su ūkininkais, dalinsimės gerąja patirtimi, ir tikimės, jog dalis jų prisidės prie mūsų ir patirs kompostavimo naudą. Sukurta sėkminga žaliosios biomasės tvarkymo sistema turėtų pritraukti ir daugiau ūkininkų saugoti į tarptautinį „Natura 2000“ tinklą įtrauktas pievas bei šlapynes“, – tikisi Žemaitijos nacionalinio parko direktorius.
Trečia, nenaudinga žalioji biomasė tampa natūralia trąša dirvožemiui. Kompostas yra lygiavertė ir aplinkai žymiai draugiškesnė alternatyva mineralinėms trąšoms, kurių gausus naudojimas žemės ūkyje sukelia vandens telkinių eutrofikaciją, be to, su jomis į dirvą patenka ir kai kurie sunkieji metalai. „Žinome, jog dėl intensyvios ir chemizuotos žemdirbystės, Lietuvos dirvožemio būklė prastėja, derlingasis žemės sluoksnis plonėja, tad komposto naudojimas gali natūraliu būdu sugrąžinti į žemę tas medžiagas, kurios prieš tai buvo iš jos paimtos“, – teigia Ramūnas Lydis.
Padės ir tvarkant ežerus
Į Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje įrengtas kompostavimo aikšteles keliaus ir iš ežerų pašalintos nendrės. „Kompostavimas padės spręsti dar vieną opią ir sparčiai kylančią grėsmę Lietuvoje – vandens telkinių eutrofikaciją, – teigia integruotojo projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“, kurio lėšomis įrengtos kompostavimo aikštelės, koordinatorius Žemaitijoje Paulius Mika. – Eutrofikacija – tai ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Labiausiai paveikiami tie vandens telkiniai, kurie tyvuliuoja netoli dirbamų laukų. Stiprėjant eutrofikacijai ežeruose didėja nendrių užimamas plotas. Norint mažinti eutrofikacijos padarinius, būtina pjauti nendres ir pašalinti jas iš vandens telkinių. Tuo taip pat užsiima Žemaitijos nacionalinio parko direkcija“, – teigia P. Mika.
Atokiai nuo didesnių gyvenviečių, bekvapės ir nekenksmingos
Šiuo metu kompostavimo aikštelės jau veikia Plokščių ir Pamedinčių kaimuose, o artimiausioje ateityje planuojama įrengti ir trečią. Kiekviena iš jų pajėgi perdirbti apie 80 tonų žaliosios biomasės per metus ir paversti ją kompostu. Kadangi kompostavimo procese nenaudojamos nei maistinės, nei gyvūninės kilmės atliekos, tokios kaip mėšlas ar srutos, aikštelės neskleidžia blogų kvapų ir neteršia aplinkos. Projekto koordinatorius Paulius Mika džiaugiasi pirmojo kompostavimo sezono rezultatais: „Šiemet jau paleidome pirmąjį kompostavimo ciklą ir atlikus tyrimus paaiškėjo, kad mūsų išgautas kompostas yra turtingas organinėmis medžiagomis (jų yra apie 40 proc.), o sunkiųjų metalų, tokių kaip kadmis, chromas, nikelis, švinas, manganas, kiekis yra nuo 10 iki 20 kartų mažesnis nei patvirtintos Lietuvos normos.“
Loading ...
