Virginija Černiauskienė kasdien į rankas paima knygą

Laikas skaičiuoja ketvirtus metus, kai ilgametė buvusi Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Virginija Černiauskienė atsisveikino su pirmąja ir vienintele savo darboviete, kurioje, kaip pati sako, prabėgo 40 gražiausių jos gyvenimo metų.
Virginija šiandien dažna bibliotekos lankytoja, nes nėra dienos, kad ji į rankas nepaimtų knygos.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar dažnai atsimenate metus, praleistus bibliotekoje?
– Jau eina ketvirti metai, kai atsisveikinau su pirmąja ir vienintele darboviete. Joje prabėgo per 40 gražiausių mano gyvenimo metų. Biblioteka buvo antrieji mano namai.
Šiame kolektyve būta daug gerumo, jaukumo, bendrystės, gražių darbų, gražių švenčių, kelionių. Čia sutikau daug puikių ir ištikimų darbui bibliotekininkų, išauginusių ne vieną skaitytojų kartą, neieškojusių sotesnio kąsnio ir atlaikiusių visus pokyčius visuomenėje ir bibliotekoje.
Prisiminimų tiek daug ir jie visi gyvi. Įsimintini visi bibliotekos įkūrimo metų jubiliejiniai renginiai. Paskutinis buvo skirtas bibliotekos įkūrimo 95-osioms metinėms, kuris vyko naujose Biržuvėnų filialo patalpose.
1997 m. įsimintini tuo, kad viešajai bibliotekai buvo suteiktas Karolinos Praniauskaitės vardas ir pastatytas koplytstulpis jos gimtinėje Padurbinio kaime.
2001 m. prie bibliotekos buvo įkurtas Telšių Europos informacijos centras, kurio vadovė Auksė Valackonienė paįvairino bibliotekos gyvenimą.
Daug žymių Lietuvos žmonių, literatūros darbuotojų dalyvavo konferencijose, skirtose Vytauto Mačernio 90-osioms gimimo metinėms ir kraštietei Elenai Bukelienei, išvedusiai į kelią ne vieną žinomą Lietuvos rašytoją.
Visuomenės buvo labai gerai įvertintas ir gausiai lankomas poezijos ir muzikos projektas „Mėnesienos kuždesiai“, kuris buvo vykdomas paskutiniaisiais mano darbo metais.
Atmintinos naujų filialų – Biržuvėnų, Luokės, Tryškių, Varnių, Viešvėnų, Viekšnalių ir kitų – atidarymo šventės.
Be administracinio darbo, vienas iš mėgstamiausių mano darbų buvo literatūros ir muzikos renginiai. Kiek juose išgirsta mūsų kalbos grynumo, gražumo ir didingų Virginijos Kochanskytės, Laimono Noreikos, Petro Venslovo skaitomų tekstų.
Kaip gali užmiršti, kad bibliotekoje su savo kūryba lankėsi I. Simonaitytė, J. Baltušis, M. Martinaitis, A. Maldonis, B. Brazdžionis, D. Kajokas, S. Parulskis, A. Šlepikas, K. Sabaliauskaitė, J. Strielkūnas, V. Daujotytė, J. Kunčinas ir daugybė kitų rašytojų ir poetų.
Kiekvienų metų gegužės mėnuo buvo skirtas „Poezijos pavasariui“. Kaip pradėjau su jo paukšte skristi nuo pirmųjų darbo metų, taip ir skridau iki paskutiniųjų. Džiaugiuosi, kad poezijos gerbėjai turėjo unikalią galimybę pamatyti poetų ir poezijos kaitą.
– Ar sekate naujienas apie Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką? Ar apsilankote jos renginiuose?
– Su socialinių tinklų pagalba tai daryti labai lengva. Domiuosi visais įvykiais, kas vyksta mūsų ir kitose šalies bibliotekose.
Bibliotekos ir jos paslaugos labai svarbios mūsų visuomenei. Pagal galimybes lankausi bibliotekos renginiuose.
Apgailestauju, kad nemažai renginių, skirtų knygai, iš bibliotekos persikėlė į muziejaus erdves.
– Ar užsukate knygų į biblioteką? Kokias knygas skaitote?
– Esu dažna bibliotekos lankytoja, nes be knygos nebūna man dienų. Nuo seno labai patinka užsukti į Dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyrių, kuriame gali pasidžiaugti naujomis knygomis. Karantino metu Skaitytojų aptarnavimo skyriaus darbuotojai labai operatyviai ir nuoširdžiai parūpindavo knygų.
Skaitymui knygą man nesunku išsirinkti. Visada stengiuosi perskaityti, bent jau susipažinti su nauja lietuvių literatūra. Kristina Sabaliauskaitė – viena iš mėgstamiausių ir talentingiausių rašytojų. Su nekantrumu laukiu šiais metais pasirodant knygos „Petro imperatorė“ antros dalies. Nepakartojama buvo jos viešnagė Telšiuose (2014 m.), kur ji pristatė istorinį romaną „Silva Rerum III“.
Vasarą būdama kaime, kur nebuvo arti bibliotekos, perskaičiau visus Juozo Baltušio raštus ir jo memuarus „Vietoj dienoraščio“ (1976–1983 m.). Didelis malonumas buvo iš naujo skaityti ir džiaugtis neapsakomai vaizdinga kalba. Nepaisant visų jo nusižengimų, J. Baltušis buvo neeilinis rašytojas. Didelis džiaugsmas buvo jo memuaruose „Vietoj dienoraščio“ rasti šiltus prisiminimus apie susitikimą Telšiuose. Vakare J. Baltušis kartu su aktore M. Mironaite dalyvavo susitikime ir su bibliotekos klubo „Bendraminčiai“ (jo siela buvo šviesaus atminimo Justina Baltuonienė) nariais. Jį nustebino dialogas su bendraminčiais, jų literatūrinis išprusimas. Atsimenu jo klausimą „Kur aš čia papuoliau?“
Skaitau viso pasaulio literatūrą. Paskutinę knygą perskaičiau amerikietės rašytojos Jeanine Cummins „Amerikos purvas“. Knygoje labai daug veiksmo ir įtampos. Tragedijos, su kuriomis susiduria imigrantai, visiškai pakeitė mano požiūrį į juos.
Man patinka knygos, orientuotos į asmenybę, į tai, kas turi gyvenime vertę. Labai rekomenduočiau paskaityti suomių rašytojo Mikos Waltari knygą šedevrą „Sinuhė Egiptietis“. Tai knyga apie tai, kad nuo faraonų laikų žmoguje niekas nesikeičia. Ir šiandien dar gyvename baimėje, neapykantoje, melas toks saldus, o tiesos sakymo kelias labai sunkus.
– Kaip gyvenate šiandien? Kokia veikla užsiimate?
– Gyvenu toliau pagal savo supratimą. O tas supratimas paprastas – mano dienos pilkės ar ne, priklauso nuo manęs. Kaip ir visiems, man irgi trūksta laiko skaityti, bendrauti, būti gamtoje.
Pats tikriausias dalykas dabar mano gyvenime anūkai Matas (10 m.) ir Kristianas (8 m.). Aš patinku jiems, o jie man. Nepaisant mano norų ir pastangų, skaitydami knygutes džiaugsmu netrykšta. Jau pavilioti technologijų.
– Ar tebegyvenate Telšiuose?
– Telšiuose jau gyvenu 46 metai. Myliu šį gražų miestą ir jo žmones. Turiu žemaičio pasą.
– Grįžkime į pačią pradžią: prisiminkite, kokia biblioteka buvo anuomet ir kokia, Jūsų akimis, ji yra šiandien?
– Pirmą kartą į biblioteką įžengiau 1975 m. Įspūdis labai stiprus – biblioteka nauja, šviesi, estetiškai sutvarkyta ir labai jauki. Dar šilčiau mane sutiko bibliotekos direktorė Adelė Matulevičienė, su kuria dirbome devynerius metus.
Biblioteka savo forma ir turiniu buvo tipiška tarybinė biblioteka, kurios fonduose puikavosi Lenino raštai, TSKP ir LKP medžiagos, rusų literatūra ir kt. Knygų buvo daug, bet skaityti nebuvo ką. Rajone buvo net 53 kaimo bibliotekos. 1976 m. įvykdyta bibliotekų tinklo centralizacija, uždaryta 13 kaimo bibliotekų. Šią dieną jų yra 27.
Pagrindinė ryšio priemonė buvo telefonas ir paštas. Didelis įvykis buvo teletaipas, faksas, mobilusis telefonas, pirmasis dauginimo aparatas, pirmasis kompiuteris (1997 m.). Kortelinį katalogą keičia elektroninis katalogas, prasideda pirmųjų viešųjų interneto prieigos taškų steigimas, kompiuterizuojamos visos rajono bibliotekos. 2016 m. po renovacijos iškilmingai atidaroma moderni su naujausiomis technologijomis ir gražiausiomis erdvėmis biblioteka.
Labai daug man davė darbas bibliotekoje. Svarbiausia man buvo jos žmonės ir bendras darbas, kiekvienam jaučiau pagarbą ir norą dalytis visais darbo ir gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais.
Nemeluosiu sakydama, kad dabartinė bibliotekos direktorė gavo gerą palikimą – gražią biblioteką ir puikius darbuotojus!
Linkiu didelės sėkmės žengti pirmyn, branginti ir gerbti šalia esančius, puikių projektų ir gražiai paminėti V. Mačernio 100-ąsias gimimo metines.