Vieš­vė­nams – 770

Vieš­vė­nai – jau­kus mies­te­lis, įsi­kū­ręs ant kal­vų, tarp ku­rių vin­gu­riuo­ja Vieš­vės upe­lis, įte­kan­tis į Jud­rą, ke­lių Telšiai–Luokė–Varniai san­kir­to­je.

Iki XIII a. da­bar­ti­nė Šiau­rės Va­ka­rų Že­mai­ti­ja – že­mai­čių dou­ni­nin­kų ir do­ni­nin­kų tar­mių te­ri­to­ri­ja – bu­vo ap­gy­ven­din­ta kur­šių. Šio am­žiaus įvy­kiai lė­mė, kad šiau­ri­nės ir pie­ti­nės Kur­šo da­lių li­ki­mas iš­si­sky­rė. Kur­šo šiau­rė bu­vo už­val­dy­ta Vo­kie­čių or­di­no li­vo­niš­ko­sios ša­kos ir il­gai­niui su­lat­vė­jo, o pie­ti­nė ta­po Že­mai­ti­jos da­li­mi. Šian­dien bu­vu­sio­se kur­šių že­mė­se gy­ve­na že­mai­čiai, iš­si­ski­rian­tys sa­vi­ta dou­ni­nin­kų tar­me, ku­rio­je kal­bi­nin­kai įžvel­gia ir kur­šių kal­bos su­bstra­to, pvz., bū­da­mi va­ka­rų bal­tais, kur­šiai vi­sur vie­toj lie­tu­vių ar lat­vių dvi­bal­sio „ie“ ta­rė „ei“, prie­bal­sius š, ž kur­šiai bu­vo pa­ver­tę s, z, var­to­jo prie­sa­gas „ng“,„al“, „alis“, ku­rios bu­vo bū­din­gos ir prū­sams bei jot­vin­giams. Že­mai­čiai iš­sau­go­jo ir kai ku­riuos kur­šiš­kus žo­džius, kaip pvz.: py­lė, zui­kis, cy­ru­lis, kū­lis, pū­rai, blez­din­ga, vil­nis.

Ka­la­vi­juo­čių or­di­no ban­dy­mas XIII a. pra­džio­je įsi­tvir­tin­ti Kur­še bai­gė­si ne­sek­me Sau­lės mū­šy­je 1236 m., ku­ria­me že­mai­čiai, va­do­vau­ja­mi ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to, smar­kiai su­mu­šė Or­di­no ri­te­rius. Nu­sil­pęs Ka­la­vi­juo­čių or­di­nas 1237 m. bu­vo pri­vers­tas su­si­jung­ti su Kry­žiuo­čių or­di­nu. Vo­kie­čių or­di­no pa­grin­di­nis už­da­vi­nys šia­me ko­vų eta­pe bu­vo su­si­grą­žin­ti bent Šiau­rės Kur­šą, o vyk­dy­ti eks­pan­si­jos į pie­tus jis nė ne­ban­dė. Tik 1244 m. Li­vo­ni­jos or­di­nas užė­mė kur­šių Kul­dy­gos pi­lį, ku­rios at­siim­ti ku­ni­gaikš­čiui Min­dau­gui ne­pa­vy­ko. 1249 m., Lie­tu­vo­je ki­lus vi­daus ka­rui tarp ku­ni­gaikš­čių Min­dau­go ir Taut­vi­lo, Min­dau­gui pa­si­pra­šius Li­vo­ni­jos or­di­no pa­ra­mos, Or­di­nui at­si­vė­rė ga­li­my­bės įsi­tvir­tin­ti vi­sa­me Kur­še, o tai reiš­kia – ir pie­ti­nė­je jo da­ly­je. 1252 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį kry­žiuo­čiai žen­gė pir­mą­jį žings­nį į Pie­tų Kur­šą, pa­si­sta­ty­da­mi čia me­di­nę Klai­pė­dos pi­lį, ta­čiau ją ne­tru­kus su­grio­vė jung­ti­nė že­mai­čių ir sem­bų ka­riuo­me­nė, to­dėl 1253 m. Or­di­nas ėmė­si Klai­pė­do­je sta­ty­tis mū­ri­nę pi­lį.

1253 m. ba­lan­džio 4 d. Kul­dy­go­je Kur­šo vys­ku­pas Hen­ri­kas ir Vo­kie­čių or­di­no at­sto­vai su­da­rė du at­ski­rus Šiau­rės ir Pie­tų Kur­šo da­ly­bų ak­tus. Kur­šo vys­ku­pas ir Vo­kie­čių or­di­nas, su­si­šau­kę į Kul­dy­gą kur­šių se­niū­nus, pa­da­li­jo Kur­šą į tris da­lis, iš ku­rių vie­na tu­rė­jo ati­tek­ti Kur­šo vys­ku­pui, o ki­tos dvi – Or­di­nui. Šiau­rės Kur­šą vo­kie­čių ad­mi­nist­ra­ci­ja jau rea­liai val­dė, o štai pie­ti­nia­me Kur­še jų ad­mi­nist­ra­ci­ja dar ne­bu­vo su­kur­ta (Cėk­lis, Duv­za­rė, Mė­gu­va, Pil­so­tas ir že­mė tarp Skrun­dos ir Žiem­ga­los). 1253 m. lie­pos 20 d. Kur­šo vys­ku­pas Hen­ri­kas iš­lei­do ak­tą, ku­riuo pa­skel­bė sa­vo pa­si­rin­ki­mą. Vys­ku­po da­lis ta­po pir­mą­ja, o li­ku­sios dvi tu­rė­jo ati­tek­ti Or­di­nui. Ta­čiau po sėk­min­gos že­mai­čių, va­do­vau­ja­mų ku­ni­gaikš­čio Alg­mi­no, ko­vos su Or­di­nu ir jų šlo­vin­gos per­ga­lės prie Dur­bės 1260 m. Vo­kie­čių or­di­nas vi­siems lai­kams pra­ra­do Pie­tų Kur­šą.

Vieš­vė­nai pri­klau­sė di­de­lei Cėk­lio že­mei, ku­rio­je mi­ni­mi net 44 to­po­ni­mai iš 86-ių. Is­to­ri­kas Hen­ry­kas Lowmianski‘s iš 44 Cėk­lio že­mių iš­sky­rė 10, ku­rias lai­kė vals­čių cent­rais, tarp jų – ir Vieš­vė­nai (Vies­we, Wies­ne (w ver­čia­ma į n)). Vieš­vė­nai pa­te­ko į ant­rą­ją Cėk­lio da­ly­bų da­lį, ku­rią su­da­rė 1 di­de­lė ir 2 ma­žos vie­to­var­džių gru­pės. Šio­je gru­pė­je mi­ni­ma 10 vie­to­var­džių ir vi­si jie yra iden­ti­fi­kuo­ti. Tre­čią šios gru­pės da­lį su­da­rė dvi pi­lys: Žą­sū­ga­la (Sė­bų) ir Vieš­vė­nų (Ge­tau­tės) su jas su­pan­čio­mis kai­miš­ko­mis apy­gar­do­mis, nes tai bu­vo pir­mi­nis ir pa­ma­ti­nis kur­šių te­ri­to­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos lyg­muo. Vieš­vės že­mės cent­ras – Ge­tau­tės (Kun­gių) pi­lia­kal­nis su al­ka­kal­niu – Ge­tau­tės Go­jaus kal­nu prie Vieš­vės upe­lio. Į pie­tus nuo šio pi­lia­kal­nio esan­tis Kun­gių (Ku­ni­gų) kai­mas pri­me­na XIII a. čia bu­vu­sią Vieš­vės že­mės ku­ni­gaikš­čių pi­lį ir Se­nų­jų (Di­džių­jų) Vieš­vė­nų kai­mą. Ge­tau­tės pi­lia­kal­nio pa­va­di­ni­mas gal­būt ga­li bū­ti sie­ja­mas ir su as­men­var­džiu Ge­tau­tas, mi­ni­mu 1413 m. Ho­rod­lės uni­jo­je tarp Lie­tu­vos ir Len­ki­jos.

Vieš­vė­nai pa­mi­nė­ti ir Her­ma­no Vart­ber­gės „Li­vi­ni­jos kro­ni­ko­je“, ap­ra­šant 1370 m. įvy­ku­sį Kry­žiuo­čių ri­te­rių žy­gį į Me­di­nin­kų že­mę. Pa­sie­kę Vieš­vė­nus, kry­žiuo­čiai čia per­nak­vo­jo, o iš­vyk­da­mi į ne­lais­vę iš­si­ve­dė net 320 vy­rų, pa­gro­bė 430 ark­lių bei gal­vi­jų.

Po Žal­gi­rio mū­šio, pa­si­bai­gus kru­vi­noms ko­voms su Or­di­nu, vys­tan­tis gink­luo­tei, pi­lys pra­ra­do sa­vo tu­rė­tą reikš­mę, mies­te­liai kū­rė­si pa­to­ges­nė­se gy­ven­ti, ar­čiau pre­ky­bi­nių ke­lių esan­čio­se vie­to­vė­se. Taip at­si­ti­ko ir Vieš­vė­nams. 1493 m. do­ku­men­tuo­se jau mi­ni­mas val­do­vui pri­klau­sęs Vieš­vė­nų dva­ras, ku­rį jo var­du val­dė Že­mai­čių se­niū­nai, ir di­džiu­lis ne­tai­syk­lin­gos kon­fi­gū­ra­ci­jos Vieš­vė­nų vals­čius (pa­vie­tas), iš­si­plė­tęs net iki Lie­tu­vos sie­nos su Li­vo­ni­ja. XIV–XVI a. vals­čių su­si­da­ry­mas at­spin­di su­dė­tin­gus et­ni­nius ir vals­ty­bės for­ma­vi­mo­si pro­ce­sus: že­mai­čių et­no­so vyk­dy­tą kur­šių ko­lo­ni­za­ci­ją ir pla­nin­gą Že­mai­čių se­niū­nų po­li­ti­ką, pri­ski­riant ko­lo­ni­zuo­tas že­mes se­niū­ni­jos vals­čiams.

1527 m. ka­ra­lius Žy­gi­man­tas Se­na­sis su­si­grą­ži­no dva­rą sa­vo nuo­sa­vy­bėn, Že­mai­čių se­niū­nams pa­lik­da­mas tik teis­mi­nes funk­ci­jas. Vals­čiaus že­mes, pri­klau­siu­sias Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui, val­do­vo var­du val­dė ti­jū­nas, jos bu­vo su­skirs­ty­tos į ma­žes­nius ad­mi­nist­ra­ci­nius vie­ne­tus, va­di­na­mus suo­li­nin­ki­jo­mis ar­ba vai­ti­jo­mis. Tarp di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ir vys­ku­po val­dų bu­vo iš­si­dės­tę ba­jor­kai­miai ir smul­kūs dva­re­liai. Ka­ra­lius, siek­da­mas gau­ti dau­giau pa­ja­mų, vie­toj pa­sė­džio vals­tie­čiams įve­dė žag­rės mo­kes­tį. Tai su­kė­lė vieš­vė­niš­kių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, ku­ris 1536 m. pe­rau­go į su­ki­li­mą, ku­rį val­do­vo at­siųs­ti to­to­riai žiau­riai nu­slo­pi­no. Vieš­vė­nų vals­čius mi­ni­mas ir 1529 m. Lietuvos ir Livonijos sie­nų nu­sta­ty­mo ak­te.

Lie­tu­vai at­si­gau­nant po Šiau­rės ka­ro ir ma­ro, Vieš­vė­nų mies­te­lio au­gi­mą XVIII a. vi­du­ry­je ro­do čia sta­to­ma baž­ny­čia. 1758 m. Vieš­vė­nų se­niū­nas Pran­ciš­kus Pil­suds­kis su žmo­na Joa­na pa­sta­tė me­di­nę baž­ny­čią, de­di­kuo­tą Švč. Tre­jy­bei, o ATR ka­ra­lius Au­gus­tas III pa­tvir­ti­no baž­ny­čiai 3 va­la­kų že­mės fun­da­ci­ją. Vieš­vė­nų baž­ny­čia ta­po Tel­šių pa­ra­pi­jos fi­li­ji­ne baž­ny­čia. Baž­ny­čios at­si­ra­di­mas dar la­biau pa­ska­ti­no mies­te­lio vys­ty­mą­si, – čia kū­rė­si ama­ti­nin­kai ir pirk­liai, 1765 m. Vieš­vė­nuo­se jau gy­ve­no 10 žy­dų, pri­klau­siu­sių Luo­kės ka­ha­lui (bend­ruo­me­nei), o 1784 m. – 12 žy­dų, pri­klau­siu­sių Tel­šių ka­ha­lui. 1789 m. Vieš­vė­nuo­se bu­vo 13 so­dy­bų ir al­ta­ri­ja. 1821 m. Tel­šių kle­bo­nas sa­vo ata­skai­to­je vys­ku­pui nu­ro­dė, kad Vieš­vė­nuo­se 13-oje kie­mų gy­ve­na 114 gy­ven­to­jų.

1831 m. su­ki­li­mas ir ko­va už lais­vę neap­len­kė ir Vieš­vė­nų. Ties Rai­niais ge­gu­žės 12 d. su­ki­lė­liai su­si­ko­vė su ca­ro ka­riuo­me­nės bū­riu, bet bu­vo pri­vers­ti trauk­tis. Bir­že­lio 12 d. su­ki­lė­liai drą­siai puo­lė ru­sų ka­riuo­me­nė­je tar­na­vu­sius Ry­gos sa­va­no­rius (30 rai­te­lių) ir 100 pul­ki­nin­ko Ach­les­ty­še­vo va­do­vau­ja­mų pės­ti­nin­kų, at­vy­ku­sių iš Tel­šių į Vem­bū­tų dva­rą rei­ka­lau­ti sau mais­to, ru­sai bu­vo pri­vers­ti bėg­ti. Lie­pos 4 d. Vem­bū­tuo­se įvy­ko su­ki­lė­lių ir iš Tel­šių at­žy­gia­vu­sių ru­sų ka­riuo­me­nės da­li­nio mū­šis. Jė­gos bu­vo ne­ly­gios, žu­vo su­ki­lė­lių va­das S. Taut­ke­vi­čius. Da­ly­va­vo vieš­vė­niš­kiai ir 1863 m. su­ki­li­me. Yapč su­ki­lė­lius rė­mė Vam­bū­tų (Vem­bū­tų) dva­ro sa­vi­nin­kai Ga­do­nai, o iš Šė­mų dva­ro jiems mais­tą, rū­bus ne­šė jau­nu­tė Ju­li­ja Be­niu­še­vi­čiū­tė (Že­mai­tė).

1844 m. per Pa­ve­lo Ki­se­lio­vo vals­ty­bi­nių vals­tie­čių re­for­mą Vieš­vė­nuo­se bu­vo įsteig­ta kai­mo bend­ruo­me­nės val­dy­ba – vals­čiaus pro­to­ti­pas. Šiai bend­ruo­me­nei pri­klau­sė 40 kai­mų su 237 vals­tie­čių kie­mais. Val­dy­ba Vieš­vė­nuo­se tu­rė­jo sa­vo pa­sta­tą su 8 kam­ba­riais. Au­gant mies­te­le­liui, 1851–1854 m. kun. Do­mi­ny­ko Styr­bio ir pa­ra­pi­jie­čių rū­pes­čiu bei lė­šo­mis bu­vo pa­sta­ty­ta da­bar­ti­nė baž­ny­tė­lė. Baž­ny­čia – vie­na­na­vė, su kiek siau­res­ne už na­vą pra­tęs­ta tri­sie­ne ap­si­da be­si­bai­gian­čia pres­bi­te­ri­ja, lo­ty­niš­ko kry­žiaus pla­no, su tri­mis dvie­jų tarps­nių al­to­riais, cent­ri­nia­me al­to­riu­je – „Švč. Tre­jy­bės“ pa­veiks­las (1832 m.). Vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus ini­cia­ty­va 1858 m. Vieš­vė­nuo­se bu­vo ati­da­ry­ta pa­ra­pi­­nė mo­kyk­la, ku­rio­je mo­kė­si 68 mo­ki­niai, 1859 m. – 72. De­ja, po 1863–1864 m. su­ki­li­mo ru­sų val­džia mo­kyk­lą už­da­rė.

Vieš­vė­nams smar­kiai pa­ken­kė ru­sų val­džios 1861 m. Lie­tu­vo­je vyk­dy­ta vals­čių re­for­ma, ku­rios me­tu pa­nai­kin­tas Vieš­vė­nų vals­čius, o Vieš­vė­nai pri­skir­ti pra­džio­je Ga­dū­na­vo, o vė­liau – Ža­rė­nų vals­čiui. Vis dėlto Vieš­vė­nai pa­ma­žu au­go, 1868 m. mies­te­ly­je jau gy­ve­no 147 ka­ta­li­kai, iš jų – 116 vals­tie­čių, 5 dva­ri­nin­kai, 12 ka­rių su šei­mo­mis, 1 dva­si­nin­kas ir 18 žy­dų. 1884 m. poe­tą kun. An­ta­ną Ba­ra­naus­ką kon­sek­ra­vus vys­ku­pu, jam, kaip Že­mai­čių vys­ku­pui su­fra­ga­nui, ati­te­ko Vieš­vė­nų dva­ro val­da. Pri­žiū­rė­ti dva­rą ėmė­si jo bro­lis, bu­vęs 1863 m. su­ki­li­mo da­ly­vis Anup­ras Ba­ra­naus­kas su šei­ma, – nu­gy­ven­tas dva­re­lis at­nau­jin­tas, pa­sta­ty­ti nau­ji ūki­niai pa­sta­tai.

1911 m. Ru­si­jos mi­nist­rui pir­mi­nin­kui Piot­rui Sto­ly­pi­nui pra­dė­jus vyk­dy­ti že­mės re­for­mą, da­lis vieš­vė­niš­kių iš mies­te­lio iš­si­kė­lė į vien­kie­mius.

1915 m., jau vyks­tant Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, kun. Jo­nas Kar­baus­kas įstei­gė lie­tu­viš­ką pra­di­nę mo­kyk­lą, į ku­rią su­si­rin­ko dau­giau kaip 100 mo­ki­nių. De­ja, oku­pa­ci­nė vo­kie­čių val­džia mo­kyk­lą už­da­rė. Ta­čiau vieš­vė­niš­kiai ne­pa­si­da­vė, – stam­bes­ni ūki­nin­kai sam­dė mo­ky­to­ją, ku­ris mo­kė ne tik jų, bet ir kai­my­nų vai­kus. Lie­tu­vai 1918 m. at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, Vieš­vė­nuo­se 1918 pab.–1919 m. pr. įsteig­ta pra­di­nė mo­kyk­la. 1928 m. – ant­ras komp­lek­tas. Pra­di­nės mo­kyk­los taip pat bu­vo stei­gia­mos ir di­des­niuo­se Vieš­vė­nų pa­ra­pi­jos kai­muo­se (Vem­bū­tuo­se, Jo­man­tuo­se).

Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je Vieš­vė­nų mies­te­liui aug­ti su­si­da­rė itin pa­lan­kios są­ly­gos. 1922 m. leis­ta Vieš­vė­nuo­se or­ga­ni­zuo­ti 5 pre­ky­me­čius: 1) ant­rą šv. Ve­ly­kų die­ną; 2) ant­rą Sek­mi­nių die­ną; 3) pir­mą die­ną po Švč. Tre­jy­bės; 4) pir­mą die­ną po Ma­ri­jos var­do; 5) lapk­ri­čio 18 d. 1923 m. mies­te­ly­je pra­dė­jo veik­ti pa­što agen­tū­ra, 1929 m. įves­tas te­le­fo­nas. 1926 m. mies­te­ly­je ati­da­ry­tas pie­no se­pa­ra­vi­mo punk­tas. Vieš­vė­niš­kiai no­riai bū­rė­si į or­ga­ni­za­ci­jas: šau­lių (va­do­vai B. Šla­žas, P. Lu­ko­šius), Ka­ta­li­kų vei­ki­mo cent­ro sky­rių, pa­va­sa­ri­nin­kų, Lie­tu­vos ka­ta­li­kų blai­vy­bės drau­gi­ją, jau­na­lie­tu­vių, jau­nų­jų ūki­nin­kų, o vai­kai – į An­ge­lo sar­go vai­kų są­jun­gos pul­ką (kuo­pa). Lie­tu­vos ka­ta­li­kų jau­ni­mo fe­de­ra­ci­jos „Pa­va­sa­ris“ ini­cia­ty­va mies­te­lio aikš­tė­je pa­sta­ty­tas kry­žius, iš­li­kęs per vi­sus so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tus. 1924 m. Že­mai­čių vys­ku­pas Pran­ciš­kus Ka­re­vi­čius su­tei­kė Vieš­vė­nams pa­ra­pi­jos tei­ses.

So­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­jos, trė­mi­mai ir ho­lo­kaus­tas, na­cio­na­li­za­ci­ja skau­džiai pa­lie­tė Vieš­vė­nų mies­te­lį ir apy­lin­kes. Me­na vieš­vė­niš­kiai tra­giš­kus 1941 m. įvy­kius: Rau­do­no­sios ar­mi­jos žiau­riai nu­kan­kin­tus Rai­nių miš­ke­ly­je 73 že­mai­čių pa­trio­tus, žmo­nes, ku­rių vie­nin­te­lė kal­tė bu­vo Tė­vy­nės Lie­tu­vos mei­lė. Rai­nių ir Vieš­vė­nų miš­ke­liai pri­glau­dė žy­dų kū­nus, na­cių su­šau­dy­tus vien už tai, kad bu­vo žy­dai… Pa­mink­lai ant jų ka­pų, iš­ki­li Rai­nių Kan­čios kop­ly­čia pri­me­na, kad vi­sos dik­ta­tū­ros pa­smerk­tos žlug­ti, kad gė­ris ir tie­sa anks­čiau ar vė­liau nu­ga­li. 1999 m. am­ži­no­jo poil­sio Vieš­vė­nų baž­ny­čios šven­to­riu­je at­gu­lė bu­vu­sio Vieš­vė­nų kle­bo­no Pra­no Gus­tai­čio, so­vie­tų en­ka­ve­dis­tų suim­to, kar­tu su Tel­šių vys­ku­pu Vin­cen­tu Bo­ri­se­vi­čiu­mi žiau­riai kan­kin­to ir 1946 m. su­šau­dy­to Vil­niaus sau­gu­mo ka­lė­ji­me, pa­lai­kai, at­ras­ti ma­si­nė­je Tus­ku­lė­nų ka­pa­vie­tė­je. Prie ku­ni­go ka­po am­žiams pa­ri­mo skulp­to­riaus An­ta­no Kmie­liaus­ko su­kur­ta „Pie­ta“.

1949 m. gy­ven­to­jai oku­pa­ci­nės so­vie­tų val­džios bu­vo su­va­ry­ti į ko­lū­kius, mies­te­lis ta­po ko­lū­kio „Le­ni­no ke­liu“ cent­ru, ku­ris lik­vi­duo­tas Lie­tu­vai 1990 m. at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę. So­vie­tų val­džiai nai­ki­nant vien­kie­mius, Vieš­vė­nai au­go, 1950 m. du­ris at­vė­rė bib­lio­te­ka, 1957 m. – felčerių/akušerių punk­tas, 1962 m. mo­kyk­la reor­ga­ni­zuo­ta į aš­tuon­me­tę, o 1984 m. – į vi­du­ri­nę. De­ja, ma­žė­jant mo­ki­nių skai­čiui, mo­kyk­la per­tvar­ky­ta į pa­grin­di­nę, da­bar – į pra­di­nę. Šie­met du­ris at­vė­ręs vai­kų dar­že­lis tei­kia vil­čių, kad mo­kyk­la augs…
Vieš­vė­nų apy­lin­kės gar­sė­ja sa­vo švie­siais, my­lin­čiais sa­vo kraš­tą žmo­nė­mis, li­ku­siais sa­vo že­mė­je ir iš­ke­lia­vu­siais į pla­tų pa­sau­lį. Tai – jū­rų ka­pi­to­nas Liud­vi­kas Stul­pi­nas, ra­šy­to­jai Sta­sys ir Rai­mon­das Ka­šaus­kiai, fi­lo­lo­gė pro­f. Ele­na Bu­ke­lie­nė, ar­cheo­lo­gas pro­f. Adol­fas Tau­ta­vi­čius, mu­zi­kan­tas An­ta­nas Jo­nu­šas, poe­tė Ire­na Dau­ba­rie­nė, kun. Vik­to­ras Dirvonskis… Vieš­vė­nuo­se vei­kia UAB „Že­mai­ti­jos pa­mink­lai“, va­do­vau­ja­ma To­mo Zy­ko, Ado­mai­čių sve­čių na­mai ir ka­vi­nė „Le­van­der Inn“, Kvei­lių k. – Va­le­ri­jos Gul­bi­nės „Vi­la Va­le­ry“, Da­nu­tės Bur­nei­kie­nė „Dau­ba“. Že­mai­tiš­kas tra­di­ci­jas puo­se­lė­ja Gra­ži­nos Gai­žaus­kie­nės kai­mo tu­riz­mo so­dy­ba Pa­ka­pių kai­me. Mar­gas­pal­viais že­mai­tiš­kais au­di­niais ir edu­ka­ci­jo­mis ,,Li­no ke­lias“ Vieš­vė­nus gar­si­na tau­to­dai­li­nin­kė mo­ky­to­ja Vir­gi­ni­ja Dir­vons­kie­nė, gy­ve­nan­ti iš­puo­se­lė­to­je se­no­je so­dy­bo­je Darg­vai­nių kai­me, su­ren­gu­si ne vie­ną sa­vo ir sa­vo šei­mos na­rių dar­bų pa­ro­dą. Vieš­vė­nų se­niū­ni­jo­je gau­su sen­ka­pių, kop­ly­tė­lių, kop­lyts­tul­pių, įtrauk­tų į pa­vel­do kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­šą, iš jų ypač iš­si­ski­ria Gar­bės (Sterb­lės) kal­ne­lis, bu­vęs al­ka­kal­nis su dau­giau nei 80 kry­žių ir ko­ly­tė­lių bei Stul­pi­nų kop­ly­čia, kur ti­kin­tie­ji per Sek­mi­nes Šven­to­sios Dva­sios mel­džia fi­zi­nės ir dva­si­nės švie­sos.

Mo­ka vieš­vė­niš­kiai sa­vo gar­bin­gus ju­bi­lie­jus ne tik gra­žiai mi­nė­ti, pa­si­links­min­ti, bet ir juos įam­žin­ti me­no ženk­luo­se. 2003 m., mi­nint Vieš­vė­nų 750 me­tų ju­bi­lie­jų, at­si­liep­da­mas į vieš­vė­niš­kių ini­cia­ty­vą, LR Pre­zi­den­tas dek­re­tu pa­tvir­ti­no Vieš­vė­nų her­bą: sky­do ža­lia­me lau­ke du auk­si­niai me­džiok­lės sa­ka­lai, vie­nas nuo ki­to at­skir­ti ban­guo­tu si­dab­ri­niu kas­pi­nė­liu, pri­me­nan­čiu Vieš­vės upe­lį. Her­bo au­to­rius – dai­li­nin­kas Ar­vy­das Kaž­dai­lis. O mies­te­ly­je ant kal­vos, gre­ta baž­ny­čios ir kle­bo­ni­jos, iš­ki­lo kun. Kęs­tu­čio Pa­jau­jo ir bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­va pa­sta­ty­tas pa­mink­las – Kry­žius ir Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos skulp­tū­ra. 2008 m., mi­nint Vieš­vė­nų 755 me­tų su­kak­tį, kun. Vik­to­ro Dau­jo­čio ir bend­ruo­me­nės pa­stan­go­mis prie­šais baž­ny­tė­lę, bu­vu­sios špi­to­lės vie­to­je, iš­ki­lo skulp­tū­ra „Pri­si­kė­li­mas“, pri­me­nan­ti at­gims­tan­čią Vieš­vė­nų pa­ra­pi­ją ir bend­ruo­me­nę, ku­rios jun­gia­mo­ji gran­dis – se­niū­ni­ja. O šie­met, švęs­da­mi gar­bin­gą 770 metų ju­bi­lie­jų, vieš­vė­niš­kiai mies­te­lio cent­re pa­sta­ty­di­no di­džiu­lį ak­me­nį su her­bu, ku­ria­me – iš­di­dūs, lais­vę ir sa­vo kraš­tą my­lin­tys, kaip ir jie pa­tys, sa­ka­lai.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“