Po knygos „Vladislovas Daujotas. Tekstilininko archyvas“ pristatymo Sedoje prabilta, kad Mažeikių muziejus neturi nė vieno žymaus kraštiečio, tekstilės grando V. Daujoto eksponato.
Vilniuje gyvena dailininko sesuo Irena Daujotaitė, sūnūs Vladas ir Saulius. Tad gavus Irenos ir Sauliaus sutikimą, buvo išsiruošta kelionėn. Į sostinę važiavome dviese – Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja Raimonda Ramanauskienė ir aš.
Vilnius, Totorių gatvė…
Irenos butas – pačiame Vilniaus senamiestyje, Totorių gatvėje. Išeini į balkonėlį, akys atsiremia į nacionalinio dramos teatro sieną. O kol įeini į laiptinę, reikia pereiti uždarą kiemelį su krūmais ir medžiais, su piešiniu ant cementinės tvoros. Suvešėjęs gėlynas, vasarinė obelis ir nokstantys obuoliai, vijoklis… Išeini iš kiemo ir atsiduri gatvės šurmulyje su kavinių kvapais, muzika, praeivių kalbomis.
Ir butas toks senais laikais dvelkiantis. Ant sienų – labai daug paveikslų, nuotraukų. Pora paveikslų – mamos Eugenijos Daujotienės. Viename jų nupieštas gražus šuo.
Akys užkliūva už puošniai dekoruoto pianino. Jis apkrautas knygomis. Iš to galima spręsti, kad juo seniai niekas neskambina.
Pasirodo, kad jis – tėvų namų relikvija, išlikusi per visas karo negandas. Jį Kaune išsaugojo Daujotų šeimą globojęs kunigas Antanas Šmulkštys (slapyvardžiu Paparonis). Kai kunigas po karo jį kaip nereikalingą išstūmė į laiptinę, Daujotai pianiną parsigabeno į Vilnių.
Eugenija neblogai grojo pianinu, vėliau jos sūnus Aleksas bandė skambinti. Bet pianinas nuo karo buvo labai nukentėjęs, o kad jį suderintum, pinigų reikėjo kaip naujam nusipirkti. Taip ir stovi kaip gerų ikikarinių laikų prisiminimas, puošni interjero detalė.
Paveikslai ne tik svetainėje, bet miegamajame, koridoriuje, virtuvėje. Prie Irenos lovos – dvi nuotraukos: jauna ir graži Irena Daujotaitė ir ne mažiau gražus ir jaunas Hermanas Perelšteinas. Irena nelinkusi atvirauti. Graži draugystė buvo. Nusišypsojusi teištaria: „Hermanas – mano geras draugas.“
Nuoširdžios ir skanios naminės vaišės
Irena gyvena viena. Jai – 93 metai. Moterį pagloboja brolio sūnus Saulius. Irena, nors gyvena trečiame aukšte, dar nueina į parduotuvę smulkių daiktų ar maisto nusipirkti. Didesniais pirkiniais rūpinasi Saulius.
Buvome įspėtos: apie atvažiavimą reikia pranešti prieš porą dienų. Sauliui, pasak jo, tų dienų reikėjo daugiau. Mat norėjo nuvažiuoti pažvejoti, kad mus šviežia žuvimi pavaišintų.
Susitikimui abu buvo kuo puikiausia pasiruošę: Irena iškepė grikių ir varškės apkepą, obuolių pyragą, o Sauliaus keptas ešerys buvo dar šiltas. Aš atsivežiau naminio varškės sūrio, Raimonda savo skanėstą – trupininį pyragą.
Taigi, vaišės karališkos. Saulius sukosi apie stalą, taikydamasis ko dar pasiūlyti, o pavalgius surinko indus ir nunešė į virtuvę. Išeidamas paklausė šeimininkės, ar indus ji pati plaus, ar jam išplauti. Irena linksmai nusijuokė: pati.
Pokalbiai prie didelių fotoalbumų
Saulius netruko atnešti nestandartiškai didelį fotoalbumą. Irena, kaip tikra kraštovaizdžio architektė, nuotraukas suklijavusi ne tik tvarkingai, bet ir pagal metų seką, pagal gyventas vietas. Viskas pateikta labai estetiškai. O nuotraukų daug – juk papunis (taip vadino šeimoje tėvą, žymų miškininką Marijoną Daujotą) visada mėgo fotografuoti.
Beje, Irena gerai šneka žemaitiškai, nors Vilniuje žemaitį sutinka retai. Ir Saulius savo žemaitišką kilmę nori parodyti, vis kokį žodį žemaitiškai išmesdamas.
Brolis Vladas buvo vyresnis 10-čia metų, todėl Irenai – didelis autoritetas. Kai ji atvažiavo į Vilnių, tai jis viską padėjo susitvarkyti. Tėvo patarta Irena pasirinko kraštovaizdžio architektūrą. Tėvo, kaip mokslininko, žinomumas nei trukdė, nei padėjo.
„Svarbu tada buvo giminių Amerikoj neturėti“, – šypteli Irena.
Sujaudino Irenos vaikiškų prisiminimų apie karo baisumą fragmentai. Po Sedos kautynių, po sudegusių babūnės namų jie traukėsi Klaipėdos link. Tėvai turėjo viltį pasitraukti į Vokietiją. Pakelėje prie Kretingos pašovė arklį. Klaipėdą pasiekė pėsčiomis.
Kai susėdo į traukinį, garvežys ties Šilute išleido garą ir sustojo. Pasirodo, į jį pataikė bomba. Kelionė į Vokietiją baigėsi. Trys vaikai su tėvais pėsti patraukė Šilutės link. Sustojo Traksėdžiuose.
Spalio mėnuo, laukuose dar buvo nenuimtų kopūstų galvų. Po šiai dienai Irenai kopūstai – skaniausia daržovė. Prisimena, kad ėjo tik tėvo čemodanėliu nešini, nes viskas liko Kretingoje. Neišliko vaiko galvoje joks kelio vargas ar rūpestis, alkis ar šaltis. Juk kartu buvo tėtis, mama ir abu broliai. Ji jautėsi labai saugi.
Traksėdžiuose rado tuščią trobą, ten buvo ir karvė, ir kitų gyvulių, paukščių ir prie būdos pririštas šuo. Kai iš kaimo nepabėgusi moteris ateidavo pamelžti karvės, mažoji Irena stovėjo šalia ir mokėsi, vis prašydama leisti pamėginti. Ir pramoko. Mama neišmoko ir net nemėgino. O karvė ir mažoji melžėja pasidarė šeimos maitintojos.
Susirgo difteritu. Tėvas išgydė. Jis kelyje visus stiprino, duodamas po lašelį konjako, kurio butelį sakė radęs pagriovy.
Kai jau gyveno Kaune, tėvo eiguliai per žmones atsiųsdavo miltų ir žirnių. Vis pagelbėdavo atsargusis kunigas A. Šmulkštys.
„Matyt, patikimo žmogaus rekomendacijas apie mūsų tėvą buvo gavęs, nes šiaip jis nieko arti savęs neprisileido“, – pastebėjo Irena.
Saulius ėjo dieduko pėdomis
Kiek Saulius save ir dieduką atsimena, diedukas visada buvo miške arba kokią pušies šaką tyrinėjo. Visada ieškojo karajiedų. Jam labai rūpėjo, kad medis augtų gražus ir sveikas.
Tad galima sakyti, kad netoli nuo dieduko pėdsakų ir pats nuėjo: baigė Vilniaus universiteto biologijos fakultetą. Su Vilniaus Universiteto gamtinių židinių mokslinio tyrimo laboratorija važinėjo po Lietuvą, tirdami ligas, iš gamtos pareinančias žmogui.
Sauliaus konkreti tyrimo sritis – Laimo liga. Dvi savaites tyrinėja viename rajone, dvi – kitame. Per 8 metus apvažiuoti beveik visi Lietuvos rajonai. Galėjo paimti gyvą erkę, įlituoti ją į parafino vonelę su savo padarytais instrumentais, perpjauti pilvelį ir, išėmęs vidinę žarnelę, ištyrinėti, ar joje yra gyvų Laimo ligos sukėlėjų. Viskas daroma po mikroskopu.
Pradėjus tyrimus, ligos paplitimas nebuvo didelis, vėliau jau stebėjo išplitimą po visa Lietuvą, ne tik miške ar kaimiškoje teritorijoje. Ligos sukėlėjų atsirado ir Vingio parke, Kuršių nerijoje, Dzūkijos smėlėtuose pušynuose.
Saulius dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Pripažintas nukentėjusiuoju. Buvo apdovanotas medaliu kaip laisvės gynėjas. Medalį jam įteikė Vytautas Landsbergis. Apie tai pasakodamas Saulius ironizavo: „Baisiausias Lietuvos žmogus, sugriovęs kolūkius ir išvogęs šiferį…“
1991 m. S. Daujotas suprato, kad mokslinio darbo nepadarys. Perėjo į medicininių lazerių kūrimo bei gamybos kompaniją.
Tėvo brolis užkrėtė žvejyba
Savo verslo Saulius nesukūrė, bet dirbti komercinėje srityje buvo įdomu. Nuo 1998 metų dirbo UAB „Biok prekyba“ kompanijos vadybininku, kur aštuonerius metus pratino Lietuvos skalbėjus, viešojo maitinimo sektorius, viešbučius, medicinos įstaigas, valymo paslaugų įmones naudoti pažangiausius Henkel-Ecolab produktus bei technologijas, siekiant aukščiausių standartų savo verslų srityse.
Turėdamas 45-erius jis įstojo į ISM ir baigė verslo vadybos magistrantūros studijas (mokymasis vyko anglų kalba). Dar po 9-erių metų tapo UAB „Bitė Lietuva“ derybininku. Išmaišė visą Lietuvą stengdamasis, kad visi, net tolimiausi regionai galėtų naudotis kokybiška mobilaus ryšio bei interneto paslauga. Ryšio technologijų vadybininko karjerą baigė Lietuvos radijo ir televizijos centre.
Iš tėvo brolio Alekso Saulius užsikrėtė žvejyba. Tai brangus malonumas visomis prasmėmis, bet, kaip ir visos užkrečiamosios ligos, sunkiai gydomas.
Kitas pomėgis – virtuvė. Moka, sugeba, mėgsta ir netingi skaniai kepti, virti, troškinti. Tik indų plauti ir virtuvės tvarkyti – nelabai. Šituos darbus palieka žmonai.
Grįžome su dovanomis
Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja ir vyriausioji rinkinių kuratorė R. Ramanauskienė džiaugėsi šia pažintimi ir dovanomis muziejui.
Irena padovanojo dvi linines prijuostes. Papasakojo, kad jas mezgė, nėrė ir siuvinėjo jos babūnė Eugenija Krivonosovienė. Ji mėgusi rankdarbius, pati linus plonai verpusi.
Porą albumų Daujotų šeima padovanojo Lietuvos Centriniam valstybiniam archyvui, Mažeikių muziejus gavo skenuotus failus su aprašais.
„Sklaidant albumą, Irena fotografiją, kur mažas Vladas Daujotas su tėvais fotografuoti fotoateljė, perdavė mūsų muziejui. Saulius Daujotas, atsargiai klausdamas, ar mums tiktų, parodė porą dailininko tekstilininko, profesoriaus Vlado Daujoto gobelenų eskizų, kelis piešinius ir akvarelių iš studijų laikų “, – pasakojo mažeikiškė muziejinininkė.
Kelionę į sostinę ir pažintį galima apibendrinti taip: gerai, kad kraštiečių vaikai jaučia sentimentų tėviškei, kraštui, kur jų šaknys, kad suvokia, jog ir jų pareiga yra saugoti gimdytojų, išėjusių į žmones ir daug padariusių Lietuvai, atminimą.
Genoveita GRICIENĖ
