Žmonės, augę tremtinių šeimose, atrodytų, turi savyje niekam nerodomo atšiaurumo ir jautrumo, pragmatiškumo, stipraus ryžto bet kokiose situacijose išlikti nenugalėtais.
Pokalbis su Vidmantu Macevičiumi – žmogumi, kuriam buvo daug duota ir kuris viską priėmė kaip išbandymą – ne apie lyriką, bet apie ėjimą per gyvenimą. Tvirtais ir žemiškais žingsniais.
Genai
Seneliai buvo nestambūs ūkininkai Alytaus rajone. Jie užaugino keturis sūnus ir dvi dukras. Viena iš jų – vienuolė, 102 metų ir dar rašo eilėraščius.
Atėjus rusams, mano tėvas su savo broliu jau mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. Abu buvo nuteisti – gavo po 10 metų lagerio. Tėvas lageryje pramoko elektriko amato. Amatas, ypač kritinėse situacijose, visada praverčia! Abu dirbo akmens anglies kasyklose: tėvas – elektriku, o brolis – angliakasiu, šachtininku.
Mums visiems grįžus iš lagerio, tėvo brolis jau sirgo džiova ir greitai mirė.
Lageryje tėvas sutiko mano mamą – mergaitę iš Ukmergės. Jos du broliai buvo partizanai, vienas spėjo pabėgti į Ameriką, o kitą sušaudė. Mamą, šešiolikos metų gimnazistę, nuteisė 10 metų kalėjimo. Iš pradžių buvo Karaganda, vėliau – Inta.
Kažkokiu būdu būsimieji mano tėvai buvo gavę vienas kito adresus ir susirašinėjo. Susitikti buvo lemta Intos lageryje, ten ir susituokė. 1956 metais Intoje gimiau aš.
1957 metais mums buvo leista grįžti į Lietuvą. Grįžome pas mano senelius. Ir pas vienus, ir pas kitus. Reikėjo darbo, bet įsidarbinti niekur negalėję tėvai su mažu vaiku ant rankų nutarė grįžti atgal į Intą. Bet po poros metų gyvenimo ten galutinai apsisprendė ir sugrįžo į Lietuvą.
Jau gerai atsimenu tą laiką, kai ketveriais metais jaunesnė sesuo atsirado… Vaikystė prabėgo Punioje. Su seserim ir daugybe kaimynų vaikų. Punioje baigiau vidurinę mokyklą.
Studijos
Įstojau į Kauno politechnikos institutą (KPI) elektros sistemų specialybę. Buvo 1974 metai. Mandatinėje komisijoje sėdėjo ir uniformuotas pulkininkas. Rusiškai manęs paklausė: „Kaip atsiradai Sibire?“ Nemirktelėjęs atsakiau: „Draugo Stalino reikia paklausti.“ Ir einu lauk, maniau, kad tikrai neįstojau. Nepriėjus durų, rusiškai buvo pasakyta: „Tikėkimės, tai nesutrukdys studijoms.“
Studijuodamas įsidarbinau. 1975–1978 m. dirbau Kauno dirbtinio pluošto gamykloje elektriku visu etatu. Studijuodamas pirmūnu būti neturėjau jokio tikslo, o normaliai mokytis ir noro, ir laiko užteko. Elektriku kolūkyje dirbo mano tėvas, o nuo 7–8 metų ir aš kartu padėjau „elektrą vedžioti“, arba, teisingai sakant, dirbti su elektros instaliacija.
Jau mokykloje domėjausi aviacija, bet visada žinojau, kad šios specialybės mokytis negalėsiu – netinkama biografija. Studijų metais nuėjau į Jono Žiburkaus aviacijos sporto klubą. Savo malonumui norėjau tapti sklandytoju. Užpildžiau anketą, kurią mano akyse skaitė iki gimimo vietos. Pasakė: „Sklandytoju netapsi, nebent parašiutininku.“ Atsisakiau.
1975 m. nuėjau į KPI sporto klubo „Politechnika“ vandens motorinio sporto sekciją ir praplaukiojau iki 1979-ųjų. Tais metais baigiau studijas, man buvo suteikta inžinieriaus elektriko kvalifikacija.
Dar nebaigęs instituto 1978 m. vedžiau jauną ir gražią ekonomikos kurso mergaitę. Gimė pirmoji dukra, po jos – antra. Pirmagimė laimingai gyvena Suomijoje, padovanojo tris anūkus, antroji – Vilniuje, iš jos – dar vienas anūkas.
Jauni susituokę neatlaikėme gyvenimo problemų. Išsiskyrėme. Vedžiau antrą kartą. Šįkart – žemaitę Ireną. Gimė sūnus. Dabar gyvena Kaune, augina dvi dukras. Na, o mes su žmona laimingai gyvename Mažeikiuose.
Nuotrauka atminčiai – su lakūnu, akrobatinio skraidymo meistru ir treneriu Vytautu Lapėnu, 2008 m. žuvusiu pilotuojant sraigtasparnį.
Gamyboje
Po instituto – trys mėnesiai karinėje stovykloje, gavau atsargos leitenanto laipsnį. Darbinės karjeros pradžia – Mažeikių elektrinėje, kur dirbau nuo 1979 iki 2000 metų. Perėjau visais karjeros laipteliais į viršų: budintis elektromonteris, elektros cecho pamainos viršininkas, elektrinės pamainos viršininkas (budintis elektrinės inžinierius), chemijos cecho viršininkas, elektrinės direktoriaus pavaduotojas, o nuo 1990-ųjų – direktorius (beje, buvau žmonių išrinktas, o ne paskirtas).
1999 metais išėjau atostogų, kurių buvau sutaupęs už trejus metus. Taip nutiko, kad atostogų metu buvau prikalbintas laikinai eiti AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus pareigas. Tai buvo laikas, kai gamyklą pardavinėjo amerikonams. Mačiau šio sandorio, tiksliau – sandėrio, užkulisius.
Kompanija „Williams International“ nebuvo nei pati geriausia, nei patikimiausia įmonė.
Iš Ūkio ministerijos parsivežiau kelis storus segtuvus – trijų sutarčių bei papildomų dokumentų projektus anglų kalba. Per keletą dienų reikėjo parengti atsiliepimą ir pastabas dėl tuose dokumentų projektuose pateiktų teiginių. Skaitė, vertino ir teisininkai, ir gamybininkai. Tačiau tai atlikti kokybiškai buvo neįmanoma – per trumpas laikas. Be to, supratome, kad tų išvadų niekam ir nereikia – viskas jau nuspręsta. Iš to, ką perskaitėme, matėsi, kad sąlygos mums visiškai nepalankios – kaip sakoma, „į vienus vartus“.
Pradėjau prieštarauti tokiam pardavimui, verslo plano projektą pavadinau Šūkių rinkiniu, todėl valstybės gynimo taryba suspendavo mano įgaliojimus.
Į politiką
Nuo didelės įtampos 1999-ųjų pabaigoje atsidūriau Mažeikių ligoninėje – pankreatitas. Vėliau – Santariškės, reabilitacija Šventojoje. Į darbą elektrinėje grįžau 2000 metų vasarį. Dar gulint ligoninėje, buvau kviečiamas į liberalus. Iš anksčiau pažinojau Artūrą Paulauską, tad nuėjau su juo. Į Naująją sąjungą tada neįstojau, tik sutikau būti šios partijos kandidatų į rajono savivaldybės tarybą sąraše.
Tais pačiais 2000-aisiais buvau išrinktas į rajono Tarybą, o Taryba mane išrinko rajono meru. Po metų įstojau į Naujosios sąjungos partiją.
Buvo įdomus laikas. Ir Lietuvoje, ir rajone. O man, žmogui, parėjusiam iš gamybos, kur stengiesi kuo daugiau uždirbti, reikėjo mokytis protingai išleisti. Tuo laiku bankrutavo „Oruva“ ir ETG, prasidėjo darbininkų bado streikai.
Geri prisiminimai apie darbą Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) valdyboje. 2000 metais prasidėjo Lietuvos derybos dėl narystės ES. 2001 m. LSA tapo Europos savivaldybių ir regionų tarybos (CEMR) nare, todėl aktyviai dalyvavo šiame procese. Ne kartą teko dalyvauti pasitarimuose Briuselyje pristatant Lietuvos savivaldybių rengimąsi stojimui į ES.
Mero kadencija – treji metai. 2000–2003 m. mero pavaduotojais dirbo Algimantas Čepys, Viktoras Bugnevičius. Administracijos direktoriais – Petras Rubežius, Irena Macijauskienė.
Savivaldybės įmonės: Vandenys, Šilumos tinklai, Autobusų parkas – visur apleista. Kur timpteli, ten griūna, kur baksteli, ten kiaura.
Nuo nuolatinės įtampos, streso, nuovargio buvau su „greitąja“ nuvežtas į ligoninę. Kasos uždegimas.
Penkiasdešimt ir penkiasdešimt, kad išliksiu. Išgyvenau, bet reikėjo keisti gyvenimo būdą ir įpročius. Visiškai atsisakiau alkoholio ir rūkymo, išmokau greitai galvoje perjungti režimus „darbas–poilsis“.
Treji metai meru ir vėl 2002-12-22 į rinkimus einu su Naująja sąjunga, jau buvau ir skyriaus pirmininkas. Buvau Tarybos daugumoje, vėl Taryba išrinko meru. Pareigas ėjau iki 2003 m. rugsėjo vidurio.
Grįžtu „namo“, t. y. į gamybą
2003 metai. Išvažiavau į Panevėžį dirbti, gyventi likau Mažeikiuose. Tapau Panevėžio elektros tinklų direktoriumi. Panevėžio elektros tinklų veiklos zona apėmė Panevėžio miesto, Panevėžio, Kėdainių, Pasvalio, Biržų, Kupiškio ir Rokiškio rajonų teritorijas, todėl teko dirbti su minėtų rajonų politikais, dažniausiai bendrauti su merais.
2009 m. Pasvalyje pradėjo veikti UAB „Kurana“ – pirmoji įmonė ES, vienoje technologinėje grandinėje suderinusi ekologiškų degalų (bioetanolio), biodujų, šilumos ir elektros gamybą. Ji ne tik pati apsirūpina elektra bei šiluma, nenaudodama brangių gamtinių dujų, bet ir tiekia šilumą miestui. 2010 m. mane pakvietė prisijungti prie įmonės komandos. Sutikau ir tapau vykdančiuoju direktoriumi.
Pastatėme biokuru kūrenamą garo, reikalingo įmonės technologiniam procesui, katilinę. Pradėjome tiekti šilumą Pasvalio miestui.
5 metai vienoje vietoje tampa rutina. Reikia ko nors įdomesnio…
Vėl į politiką
Tuo metu Seimo nariu buvo Kęstutis Bartkevičius. Nunykus Naujajai sąjungai, kad ir kviečiamas, prie kitų partijų neprisidėjau. Nežiūrint to, Seimo narys 2015 m. mane pasiūlė į Energetikos ministeriją – viceministru. Ministras R. Masiulis pasikvietė pokalbio. Sutarėme. Ministerijoje likau dvejiems metams – iki 16-tosios LRV kadencijos pabaigos, 2016 m. gruodžio.
2017 m. sausį ministras Ž. Vaičiūnas pasiūlė tęsti darbą einant viceministro pareigas. Atsistatydinau 2019 m. balandį. Tai buvo pats geriausias ir įdomiausias laikas. Nėra niekinių ginčų, konfliktų, sprendžiami klausimai svarbūs LR bei ES mastu. Lyg stovėtum ant kalno ir matytum panoramą… Abu ministrai, ministerijos komanda – ypač malonūs, protingi žmonės. Apskritai, buvimas politikoje parodė, kad tik kartu dirbdami visų lygių politikai (LRS, LRV nariai, merai), nepriklausomai nuo jų nešamos vėliavos, duos didžiausios naudos savo kraštui ir jo žmonėms. Juk taip paprasta – LRS narys „atidaro“ ministerijos vadovybės duris merui…
Gyvenimo pomėgiai
Laisvoje Lietuvoje prie aviacijos mane sugrąžino vyresnioji dukra parašiutininkė ir pagalba aviacijos klubui. Iki šiol skraidau, mėtau parašiutininkus, kartais išraitau ir sudėtingesnius viražus akrobatiniu lėktuvu.
Būti aukštai danguje – didelis malonumas, nevaržomos laisvės pojūtis ir… atsakomybė.
Neužmečiau ir vandens sporto malonumų: baidarės, burlentės.
Dviračiais išvažinėti Sajanai, Altajus, Kaukazas, Lietuva… Tarp pomėgių buvo dar ir atletinė gimnastika bei Rytų kovos menų treniruotės.
Dabar jau tikrai – namo
Nieko gyvenime nesigailiu. Pakako išmėginimų, kuriuos buvo įdomu įveikti. Ir gamyboje, ir politikoje stengiausi dirbti vadovaudamasis logika. Niekada ant bačkos nelipau ir oro be reikalo nevirpinau. Buvau, esu ir, manau, liksiu pragmatikas. Dariau, kaip tuo laiku maniau esant geriausia. Rajono įmonės, suradus tinkamus ir darbui atsidavusius vadovus, išlipo iš duobių ir dabar gyvuoja. Mažeikiai ir toliau gražėja.
O aš gyvenu savo malonumui. Lankausi renginiuose ir draugauju su kaimynais, skraidau tiek Mažeikiuose, tiek Panevėžyje, randu laiko ir knygai paskaityti. Mėgstu ir metalą paknibinėti: pats peilius ir peiliukus padarau, kastuvėlius ir kitokius smulkius daiktelius.
Gyvenimas yra be galo gražus, o dar, kai vaikai ir anūkai suvažiuoja…
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
