Nuo miesto šurmulio atitolusiame Tučių kaime, Nevarėnų seniūnijoje, jau dvidešimt penkerius metus savo ūkį puoselėja Vida ir Algimantas Čėjauskai. Pradėjus vos nuo keturių karvių, šiandien jų fermose mūkia 300 raguočių.
V. Čėjauskienė tikino, jog šiandien žmonės kaime gyvena kas kaip nori: „Aš gyvenu linksmai ir be galo įdomiai.“
Aurelija SERVIENĖ
Sunki pradžia
Prieš daugiau nei dvidešimt metų Telšiuose išardžius „buitinį“, Vida ir Algimantas neteko darbų. Priėmė sprendimą įsikurti Tučių kaime – gimtojoje vyro tėvelių žemėje.
„Kai Telšių „buitinis“ užsidarė – likome be darbo. Reikėjo darbo vietas susikurti patiems. Amato neturėjau: nei siuvėja, nei mezgėja nebuvau“, – pasakojo moteris. A. Čėjauskas atvirai sakė, kad esą jo širdis visada buvusi gimtuosiuose Tučiuose. Priešingai nei Vidos, kuri sakė ėjusi atbula – nenorėjo į kaimą.
1992 m. V. ir A. Čėjauskai pradėjo naują gyvenimą Tučiuose. Nelengvi pirmieji metai buvo. Ūkį plėtoti reikėjo, namo statybos rūpėjo, vaikai augo: Mindaugas, Eglė, Birutė.
Ūkyje – 300 raguočių
Jauna šeima ūkinę veiklą pradėjo vos nuo keturių karvių. „Juokinome „svietą“ mokindamiesi rankomis karvę melžti“, – mieste užaugusi, prisiminimais dalijosi moteris.
Kai ūkyje atsirado šešios karvės, ūkininkai darbui palengvinti įsigijo latvišką melžimo aparatą. Ūkis išaugo iki 30 karvių. Tada atėjo geresni laikai – prasidėjo europinė parama: Čėjauskų ūkis atsigavo, atsirado pieno linijos.
Šiandien ūkyje – 300 raguočių: 100 melžiamų karvių, buliai, telyčios. O svarbiausia ūkio puošmena – arklys. „Koks gi aš ūkininkas būčiau, jei arklio neturėčiau“, – juokiasi Algimantas. Ūkyje įdarbinta 10 žmonių, kuriuos šeimininkai ypač giria: „Mums pasisekė – turime puikius, darbščius žmones.“
A. Čėjauskas tvirtino, kad gyvulininkystės ūkyje taip jau yra, kad tenka dirbti 365 dienas metuose. Ir taip jau 25 metai. „Negali ūkio iš akių paleisti – ir žiūrėdamas kartais pražiopsai. Tai liga kokia, tai dar kas nutinka, reikia gyvuliais rūpintis“, – sakė pašnekovai.
Jau daug metų, nuo pat ūkio įsikūrimo, Čėjauskai pieną parduoda AB „Žemaitijos pienas“. Per dieną, priklausomai nuo sezono, jo primelžia nuo 1 iki 2 t. Pieno kokybe džiaugiasi ne tik patys ūkininkai – nepeikia jo ir supirkėjai. Pastarieji jį dažniausiai naudoja „Džiugo“ sūriui gaminti.
Pasak V. Čėjauskienės, geras pienas – Algimanto nuopelnas. Jis ypač rūpinasi, kad karvutės gautų kokybišką pašarą, nes, kaip sakoma, pienas karvei – ant liežuvio.
Čėjauskai valdo nemažą plotą žemės – apie 300 ha. Visą reikiamą pašarą galvijams užsiaugina patys. Šie metai buvo sunkūs – sausra pakenkė derliui. „Kai pernai iš 1 ha prisukdavau 5–8 ritinius, šiais metais iš 40 ha išėjo vos 18. Gerai, jog šiemet kukurūzų užderėjo kaip reikiant. Pirmą kartą sėjome kukurūzus. Gerą derlių gavome, tik reikėjo dalintis su šernais. 3 ha plotą vos pasėjus iškniso. Tvoras tvėrėme, medžiotojus į pagalbą kvietėme“, – pasakojo vyriškis.
Vida pamena, kai po kukurūzų derliaus nuėmimo pilnas laukas buvo prikritęs burbuolių. Visos Mitkaičių varnos suskridusios buvo, elniai iš miško lindo, žmonės su maišiukais rinkosi, gulbių keli šimtai atplasnojo – visas laukas baltavo. Neapsakomas grožis…
Aktyvi saviveikloje
V. Čėjauskienė – aktyvi moteris, daug metų vaidinusi agitbrigadose, dabar ji – Nevarėnų kultūros centro mėgėjų teatro „Žibintas“ aktorė. O neseniai Vida puikiai atliko savo vaidmenį režisierės Laimutės Pocevičienės spektaklyje „Spalvuotu guzikieliu rožončios“.
Moteris pasakojo, jog neturinti nei brolio, nei sesers, augusi šeimoje viena. Todėl vaikystėje buvo dažnas svečias gausioje kaimynų šeimoje, kur augo keturi vaikai. Ir dabar Vida sakė labai mėgstanti būti tarp žmonių, bendrauti, dalyvauti susibūrimuose. Ypatingas ryšys ją sieja su klasės draugais. „Seniau klasių taip neišardydavo. Mokėmės ir augome visi kartu nuo mažumės, buvome labai artimi. Todėl bendravimas išlikęs iki pat šių dienų“, – kalbėjo pašnekovė.
Kol šeima gyveno Telšiuose, ilgus metus V. Čėjauskienė dirbo „buitinyje“ – kompleksinių dirbtuvių vedėja. „Važinėjau po kaimus, surinkdavome batus – taisydavome, skalbdavome rūbus. Buvo pulkas gerų žmonių, kurie kaimuose aplankydavo visus žmones, surinkdavo drabužius, patalynę ir išskalbtą visiems pristatydavo į namus. Nereikėjo jokių socialinių darbuotojų, nes žmonės buvo kitokie. Viskas vyko savaime. Žmonės nebijojo bendrauti, padėti“, – pasakojo moteris.
Vida prisipažino, kad visada gyvenusi linksmai ir aktyviai. Ir dabar taip gyvena. Kai „Telšių ŽINIOS“ svečiavosi jos namuose, moteris neseniai buvo grįžusi iš „Eurovizijos“ laimėtojo Salvadoro Sobralio koncerto Vilniuje.
Nykstantis kaimas
Vyras Algimantas, priešingai nei žmona, saviveikloje nedalyvauja, bet prijaučia ir palaiko žmoną. „Man vyras visada sakydavo: tu šok ir dainuok su vaikais, aš duoną uždirbsiu“, – juokėsi V. Čėjauskienė.
Moteris džiaugiasi ir nė kiek nenuobodžiauja gyvendama kaime. Giria aktyvias Nevarėnų, Mitkaičių, Nerimdaičių bendruomenes, kurių veiklose ji ir sukasi. Gaila tik vieno, jog mažieji kaimai aplinkui nyksta: mokyklos uždaromos, vaikų mažėja, o naujakurių neatsikelia. Kiek geresnė situacija Nevarėnuose: jei kokia trobelė atsilaisvina, tuoj kas nors įsikuria.
Žmonai antrino vyras: „Kažkada Tučiuose buvusioje mokyklėlėje mokėsi 70 mokinių. Sodyba prie sodybos kaime buvo. Tačiau tie laikai baigėsi. Mitkaičiuose ir Nerimdaičiuose jau mokyklų durys užvertos. Va toks kaimas šiandien – virstantis į prerijas.“
Svajonės
Šiandien V. ir A. Čėjauskai sakė apie ateitį daug nesvajojantys, svarbiausia – kad bėgant metams sveikatos nepritrūktų.
„Aš nesvajoju, aš žinau, kad ilgai vienu du šiuose namuose nebūsime – kada nors čia lakstys mažos kojytės…“ – viliasi Vida.
Loading ...
