Senovinės plytos – orus kultūros ir istorijos atspindys. Kai kurioms plytoms „pasiseka“ išgyventi renesansą ir jos atgimsta naujuose objektuose, ieškančiuose būdų prisijaukinti tikrumą, o kartais jas tiria archeologai arba aiškinasi istoriją kolekcininkai. Susipažinti su senąja Telšių istorija į Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių galeriją kviečia senovinių plytų paroda, kurios iniciatorius – Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas, gidas ir kolekcininkas Andrius Dacius.
Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, plytas meistrai formuodavo rankomis. Plytoms tinkamam moliui paruošti ir jam iki vientisos masės sutrypti reikėjo daug fizinės jėgos, o gaminiui formuoti – įgūdžių. Į medinę formą paruošta molio masė būdavo įkrečiama, o perteklius nubraukiamas medine mentele ar tiesiog rankomis. Jomis suformuotos plokštumos plytoms suteikdavo sąlyginį lygumą: viršutinė, susidariusi nubraukus lentele molio perteklių, lygesnė, tačiau kartais likdavo ir pirštų atspaudų, o apatinė, gulėjusi ant smėliu pabarstyto formavimo stalo, – šiurkštesnė.
Parodoje eksponuojamos 28 Telšių apylinkėse rastos senovinės molinės plytos, paženklintos unikaliais gamintojų įspaudais, meistrų įrėžtais ženklais ar gyvūnų pėdsakais. Vienoje jų net galima įžvelgti kipšo kanopą.
A. Dacius pristatė ekspozicijoje esančias plytas iš įvairių pastatų Telšiuose ir rajone: buvusio kalėjimo, turėsiančio tapti viešbučiu (dabar – Respublikos g.), iš Šv. Loreto namelio-koplyčios greta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, Bernardinų vienuolyno, Telšių spirito varyklos, Siraičių bei Dimaičių dvarų ir kt. Plytų kolekcininkui pasisekė rasti Pielių kaime, Kaunatavoje ir Nevarėnuose, taip pat net senojoje dvarvietėje, kur dabar stūkso Žemaičių muziejus „Alka“.
Visos rankų darbo plytos turi savas atradimo, vietos istorijas, o jas papildo tebestovintys pastatai arba, priešingai, tik pasakojimai apie dalykus, susijusius su jau nugriautais objektais. A. Dacius atskleidė, kad per savo pomėgį atrado dar vieną žmogų Telšiuose, mėgstantį kolekcionuoti senovines plytas bei kitus daiktus. Ponas Rytis (taip jį pristatė A. Dacius) pagelbėjo ne vienai parodoje eksponuojamai plytai surasti „antrąją jos pusę“, taip pat papildė turimą žemaičio Andriaus kolekciją.
Nors Lietuvoje plytinės atsirado XVI–XVII a., lankytojai VDA Telšių galerijoje kviečiami susipažinti su kiek vėlesnio amžiaus plyta, datuojama 1860 m. Ji unikali tuo, kad turi tris Napoleono Tito Gorskio herbo įspaudus. Parodoje taip pat lankytojai gali pamatyti keturias plytas, gamintas Kuršėnuose, o dar dvi – Gaudikaičių kaimo plytinėje.
Ir dėmesio! Lankydamiesi VDA Telšių galerijoje ir užėję į vieną iš ekspozicijų salių nepamirškite kilstelėti galvos aukštyn. Čia pamatysite išsaugotą raudonų plytų pastato fragmentą su turtinga savo istorija, skaičiuojančia visą amžių: namas pastatytas 1919 m.
VDA Telšių fakulteto inf.