Dar pavasarį planuota ekskursija įvyko – grupė azartiškiausių Senolių bendruomenės keliauninkų paskutiniojo vasaros mėnesio dieną pasukome Telšių link – artyn gražiausio Žemaitijos miesto.
Susipažindami su VšĮ Žemaitijos turizmo informacijos centro darbuotojomis, gyrėmės, kad esame „keiti žemaite“ ir gerai pažįstame Telšius, tačiau vos pavartę čia įsigytus lankstinukus bei kitą turistams skirtą informacinę medžiagą, supratome, jog mūsų pažinimo medelis dar labai gležnas ir jo vaisiai dar nesunokę.
Ekskursijų vadovė Ajida Stančienė mus ėmė vedžioti senamiesčio gatvelėmis ir kiemais, pro kuriuos ir šimtąjį kartą praeidami nieko ypatingo nepastebėdavome. Šis kartas – tai ne grybavimas Lūksto ar Rešketos pakrantėse!
Ištempę ausis gaudėme kiekvieną vadovės žodį apie senus dalykus ir naujus miesto mažosios architektūros akcentus, kuriuose taip ryškiai įspaustos buvusio ilgamečio miesto architekto Algirdo Žebrausko ir jo kolegos profesoriaus Romualdo Inčirausko pėdos. Sunku ir patikėti, kad taip išmaniai, visa širdimi ir kūrybiniu polėkiu mažose puošmenose sugulė ne tik miesto, jo gyventojų etnografiniai atributai, bet ir Žemaitijos bei visos Lietuvos svarbiausių istorinių įvykių simboliai. Kiek čia meilės, tautiškumo ir patriotizmo!.. Ir žaismo…
Žaismingai pavadinta ekskursija „Atrask mažąsias Telšių miesto puošmenas“ tikrai prilygsta gerai ir vaizdžiai istorijos pamokai, po kurios ir mažam, ir dideliam, jaunam ir senam norisi būti geresniam, doresniam, karštai mylinčiam savo kraštą Žemaitiją, jos sostinę ir „truopnius žemaitelius“.
Praėję net 17 „stacijų“ (o kodėl 17-ka? Tebus čia intriga!) senamiesčio slėpiningais labirintais, susipažinę su „žydukais“, atsigėrę gaivinančio vandens iš Rotušės šulinio, padūsavę prie paminklo stovėjusiems miesto namams „Če vaikystė keimas nuklegieje“ ir pabučiavę „Žemaitijos legendos“ meškutės nosį, tarytum įgijome mandatą (teisę) apsilankyti žymiajame Žemaičių muziejuje „Alka“. Bet prieš tai – pažintis su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (šį kartą dėl remonto vidun nepatekome), vėliau dar viena Telšių šventove – Šv. Antano Paduviečio katedra. Vertiname tylią maldą ir pažintį su sakralinėmis bei architektūrinėmis brangenybėmis.
„Alkos“ muziejus mus pasitiko nepažįstamai pasikeitęs, atjaunėjęs, pasipildęs naujomis ekspozicijomis bei brangiais eksponatais.
Žemaitijos kaimo muziejus buvo pusiau mistinė vieta, kurioje beveik didesnę laiko dalį praleidome besigrožėdami autentiškais liaudies architektūros paminklais, Žemaitijos kaimo žmonių buitimi ir išmintingai pagamintais darbo įrankiais bei namų apyvokos rakandais (dabar – „išmaniaisiais“!), rodos, taip neseniai savo rankomis liestais, o dabar jau širdyje jaukia ugnele teberusenančiais ne taip tolima praeitimi…
Turistinio žygio pabaiga – naujai atgimusi Biržuvėnų dvaro sodyba. Susipažinę su dabar ne tik muziejumi tapusiu objektu, akivaizdžiai prisilietėme prie žilos mūsų protėvių šviesios praeities ir atminties, visa širdimi ir siela pajutome, kokį svarbų vaidmenį bei misiją Lietuvos kultūrai, jos egzistencijai atliko dvarai ir juose gyvenę išsilavinę žmonės.
Stanislovas GENUTIS