Varniai. Šeimininkai nori atsikratyti didingu paminklu prie Žemaičių vyskupystės muziejaus

Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejaus priešakyje stovi didingas paminklas vysk. Merkeliui Giedraičiui ir kan. Mikalojui Daukšai. Vietinių žmonių akys per eilę metų jau priprato prie suskeldėjusios, vietomis net ištrupėjusios atraminės paminklo plokštės dalies, tačiau kaskart atvykstančius svečius tokie uždelsti paminklo nepriežiūros darbai jau ima stebinti.
Apie paminklo likimą ir jo priežiūrą „Telšių ŽINIOS“ kalbina Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėją Antaną Ivinskį, Žemaičių kultūros draugijos pirmininką Stanislovą Kasparavičių.
Aurelija SERVIENĖ
Kas turi rūpintis paminklu?
Paminklas vysk. Merkeliui Giedraičiui ir kan. Mikalojui Daukšai Varniuose pastatytas 1999 m., minint M. Daukšos „Postilės“ išleidimo 400 m. sukaktį. Žemaičių vyskupystės muziejus buvo įsteigtas irgi tais pačiais metais. Bet ne muziejus buvo paminklo iniciatorius ir statytojas. O paminklą pastačius, jis niekada taip ir nebuvo perduotas muziejui.
A. Ivinskio teigimu, pirmąsias deformacijas paminklo sieninėse plokštėse muziejaus darbuotojai pastebėjo dar 2002 m. vasarą. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. vedėjas žodžiu informavo architektą Algirdą Žebrauską ir rugsėjo 2 d. Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus raštu kreipėsi į Telšių apskrities viršininką, kad už paminklo statybą atsakingos institucijos bei asmenys nustatytų granito skilimo priežastis ir numatytų priemones padariniams įveikti. Kultūros ministerijai rekomendavo spręsti paminklo priėmimo klausimus po defektų ištaisymo.
2002 m. lapkričio 18 d. iš Kultūros ministerijos buvo gautas raštas, kuriame pažymėta, jog paminklas priklauso Žemaičių kultūros draugijai ir, kad jos pirmininkas Stasys Kasparavičius kartu su Telšių rajono vyr. architektu A. Žebrausku apžiūrėjo paminklą, įvertino susiklosčiusią situaciją bei aptarė paminklo išsaugojimo galimybes.
Žemaičių kultūros draugiją 2002 lapkričio 29 d. raštu įspėjo ir Telšių apskrities viršininkas: „Žiemos sąlygomis, veikiant drėgmei ir šalčiui, plyšiai gali padidėti ir susidaryti avarinė situacija. Paminklas priklauso Žemaičių kultūros draugijai, kuri turi rūpintis jo būkle ir išsaugojimu.“
Dėmesį į paminklo statusą 2003 m. lapkričio 14 d. buvo atkreipusi ir LR Valstybės kontrolė, prašydama paminklą užpajamuoti muziejaus buhalterinėje apskaitoje.
„Įsivaizduokite, nepaisant net šio valstybinio lygmens, niekas, kam derėjo, į paminklo reikalus nereagavo. Tad savotišku reziumė galėtų būti 2005 m. rugpjūčio 5 d. Kultūros ministerijos rašte išdėstyti teiginiai: „Kultūros ministerija ne kartą kreipėsi į Žemaičių kultūros draugijos pirmininką S. Kasparavičių, prašydama pateikti informaciją apie minėto paminklo teisinę registraciją ir galimybes perduoti jį Žemaičių vyskupystės muziejui. Buvo siūloma sudaryti su muziejumi paminklo saugojimo sutartį. Deja, atsakymo iki šiol nesulaukėme. Kadangi susirašinėjimas rezultatų nedavė, Kultūros ministerija artimiausiu metu inicijuos suinteresuotų institucijų pasitarimą, kurio metu, tikimės, pavyks priimti optimaliausią šio klausimo sprendimą“. Deja, jokių pasitarimų nebuvo ir klausimas liko nespręstas“, – pasakojo A. Ivinskis.
Skilimo priežastys
Net ir supratus, kad teisinis paminklo klausimas yra aklavietėje, toliau skeldėjant paminklui, A. Ivinskis gilinosi, ar avarinė paminklo situacija yra reali.
„Telšių apskrities statybos inspekcijos specialistai 2007 m. atliko apžiūrą ir pateikė rimtus nuogąstavimus. Kas realiai atsitiko paminklo foninėms plokštėms, neišanalizavus techninių brėžinių, sunku atsakyti. Bet išankstinę išvadą sau esu padaręs. Plokštės yra klijuotos ne tiesiai prie pastato mūro, bet prie į mūrą įgręžtų metalo ankerių. Ko gero, jie ir yra pagrindinė granito plokščių trupinimo priežastis, kadangi laiko granitą surakinę tuomet, kai karšta vasaros saulė plokštes įkaitina. Lietingu metu vanduo teka per visas paminklo konstrukcines siūles, patekdamas per atsivėrusius plyšius ir į paminklo sudedamųjų dalių vidų. Neskyla tik skulptūros ir didieji granito blokai, kadangi į juos nėra įterptų metalo svetimkūnių“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, jog paminklo statytojai nuo statinio yra tarsi atsiriboję ir nebesirūpina nei priežiūra, nei teisine registracija.
Žemaičių vyskupystės muziejus negalėjo savavališkai tvarkyti svetimo ir neregistruoto turto. Perduodant Žemaičių muziejui „Alka“ reorganizuojamo Vyskupystės muziejaus teises ir turtą A. Ivinskis prisipažįsta buvęs spaudžiamas kokiu nors dokumentu „Alkai“ perduoti ir paminklą. „Bet gi neįmanoma perduoti to, ko neturi… Visi tolesni klausimai ir planai pranoksta mano tarnybinę kompetenciją“, – teigė vedėjas.
Paminklo bėdos
Pasak A. Ivinskio, ne vien atraminė paminklo plokštė yra šio paminklo bėda. Konstrukcinės klaidos parodė, kad naują negarantuotai stabilų paminklą tvirtinti prie daugiau nei 200 metų patvariai stovinčio seminarijos pastato buvo klaida.
„Reikėjo kitokių konstrukcinių ir architektūrinių sprendimų. Kai pastatas nuo pat pradžių sumanytas be skulptūrų, tai vėlesni bandymai ką nors prie jo prilipdyti, nebūtinai gali būti sėkmingi. Šio paminklo remonto klausimai šiandien pranoksta muziejinę kompetenciją“, – atviravo A. Ivinskis.
Draugija paminklą nori atiduoti
Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stanislovas Kasparavičius „Telšių ŽINIOMS“ patvirtino, jog paminklas buvo ir tebėra jų draugijos nuosavybė. 1999 m. draugija inicijavo jo statymą, o šiandien ji pati inicijuoja jo perdavimą Žemaičių vyskupystės muziejui.
„Jau keletą metų paminklą norime atiduoti Žemaičių vyskupystės muziejui, tačiau susiduriame su biurokratiniais dalykais. Mes norime perduoti, muziejus suinteresuotas perimti, bet nėra viskas taip paprasta: tai trūksta dokumentų, tai registrų centras jų neregistruoja. Norint viską įteisinti, reikalinga didžiulė pinigų suma“, – guodėsi S. Kasparavičius.
Draugijos pirmininkas žino, jog paminklą verkiant reikia tvarkyti, tačiau to daryti draugija neketinanti. Jos tikslas – statinį kuo greičiau atiduoti muziejui. Paminklo vertė – 150 tūkst. eurų.
Seniūnijos rankos surištos
Varnių seniūno pavaduotojas, šiuo metu pavaduojantis seniūną, Juozas Rupulis teigia, jog šioje situacijoje seniūnijos darbuotojų rankos surištos, paminklas jiems nepriklauso, tad padėti ar inicijuoti jo tvarkymo darbus jie negalintys. Tačiau pritaria, jog reikia kuo skubiau remontuoti ar bent pristabdyti paminklo atraminės plokštės irimą. Būtina kuo greičiau išspręsti ir paminklo likimo klausimą. Kitaip jo laukia liūdna ateitis. „Kasdien pravažiuoju pro paminklą, liūdna žiūrėti, tačiau niekas nepasikeis, kol nebus išspręstas savininko klausimas. Mano nuomone, teisingiausia būtų, jei paminklu rūpintųsi muziejus“, – atviravo J. Rupulis.