Valduovu privilegėjės Žemaitėjē

Šėik tėik bova sujaukts unitarėnės valstybės ėr anims tarnaujėntiu unitaru istuorėku ramus gīvenėms Telšiūs: istuorėnės Euruopas žemie – Žemaitėjės suostėnie baigemu rėngėniu bova mėnams pėrma Žemaitėjės pamėnavuojėma rašītiniūs šaltėniūs 800 metu jubiliejus.
Eso žemaitis, nu mažū dėinū muokīts gerbtė tievus, anū kalba, žemė, kor augau, mūsa papruotius, verta pasėdėdžiavėma, bet kultūras mažaraštiu vės stomama i užmarštė, garbinga Žemaitėjės istuorėjė… Anėi dažnā ėš aukšta, žemaitems, bene labiausē saugontims savastė, puorėn, ka švėisi Lietuvuos ateitis tėn, kor ištrėnama tapatybė, tėn, kor vėskas sokās apei ekonuomėka, apei pinīgus. Gėrdo: „Nakorkem tautiniu getu…“, nes atsėlėksem, nes nabūsem šiuolaikėškė, nes ėš mūsa joukses vėsus pasaulis… Kāp taiklē apei tuokius postmodernistėnės vėsuomenės klīstkelius ė naatsakinga judiejėma i betapatībėnė erdvė ī pasakės pasaulie gerā žėnuoms mastītuos semiuotėkas tievs Algėrds Julijus Greims:
„…je dėdelės tautas gal lēstė sau eksperimėntoutė – mažuoms tautuoms tapatībės praradėms –
savižodībė.“ Pasauliou tapėn beveidēs – nieka nabdousēm, nes ba savastėis tapsem mažu, pėlku, nareikšmingu statistiniu ekonuomėniu vėinetu. Tik būdamė kėtokėi, išsauguojė savastė, mas, naveizont mūsa mažōma, pasauliou išlėksem iduomė. Galem dalintėis, būtė atvėrė išlėkdamė savėmi…
Tad suvuokdams šėndėinuos realėjė – unitarėnės valstībės kūrėma, naikėnont etnėnius tapatībės diemenis, suvuokdams, ka na vėskon galem pakeistė, galvuoju, kad už savastė verta nanulēstė ronku. Ka kultūras mažaraštiu korama ė vīkduoma valstībės kultūras politika īr dėdelē nateisinga Žemaitėjē. Tad torem, kėik galem, šnekietė, iruodinietė, ba parstuojė kartuotė, natīlietė… Nors ėš patėrtėis žėnuom, ka beveik nagėrd, ka beveik nasėklausa, ka nasopront, nes naveiz nei atgal, nei i priekė, gīven vėina dėina… Bet je torem nors mažiausė vėltė, ka pakeisem – keiskem, nasustuokem… Juk darbus galem padėrbtė tik vėinu – darīma – būdu. Kāp omžėnatėlsė tievs sakīdava: „Vāks, ka ēni – veiziek, ė nuēni.“
Tad na šēp sau par 30 metu kontrē, vėsās imanuomās būdās, ba parstuojė baladuodami valdžiuos doris, šnekam apei Žemaitėjė, apei anuos vėita Lietuvuos kultūruo. Vo Telšiūsė – suostėnie, menėnēs žėnklās, sukortās žėnuomu menininku, sau ė praeiviou, par praeivi – pasauliou, dieliuojem garbinga istuorėnės Euruopas žemės – Žemaitėjės – istuorėjė, senas anuos legendas, prisėmėnam garbingus žmuonės ėr anū darbus. Dieliuojem pajoukoudamė, bet namaloudamė. Itraukdamė i ton tam tėkslou sukonstrouta Žemaitėjės pažėnėma žaidėma, ė Žemaitėjės meška, Žemaitėjės totema… Dėdiuosės Telšiū Šv. Antana Paduvietė katedras doris, fontans Kazimierou Simonaičiou, paminklos Dorbės mūšiou, Žemaitėjės gaublīs, Dėdiuoji Žemaitiu sėina… Dešimtis tūkstontiu žmoniū, vākščiuodamė miesta kalvuom, klausīdami ė liesdami tus mena kūrėnius, išsėneš pažintė apei sēna Žemaitėjės žemė, atrond anon vėsā kėtuokė, negu žėnuojė ėš mokīklas istuorėjės vaduovieliu, paslaptinga, garbinga, pasiaukuojėntė, nepaprastā tvėrta ė īpatingā daug davosė šiuos dėinuos Lietovā.
Dėdiuojie Žemaitiu sėinuo groudė 6 d. atidėngiem dar vėina žėnuoma menininka VDA TF propesuoriaus Romualda Inčėrauskė sokorta istuorėnė menėnė pluokštė „Valduovu privėlėgėjės Žemaitėjē“. Pasėnauduojus 2010 m. Lietuvuos istuorėjės instituta išlēsta Dariaus Antanavičiaus ėr Eugenijaus Saviščeva parėngta leidėnė „Žemaitijos žemės privilegijos XV–XVII a.“ medžiaga unt menėnės pluokštės ī pagarsinta vėiniolėka valduovu privėlegėju Žemaitėjės bajuorams ėr Žemaitėjē. Leidinīs dedikouts Simonou Daukontou (1793–1864), XIX a. vėdorie parėngosem Žemaitėjės žemės privilegėju rinkini, bet diel napalonkiū aplinkībiu nagaliejosem anuo ėšlēstė. Autuorē daugiau kāp po 150 m. S. Daukonta surinktuos medžiaguos pagrindu ben pėrma sīkė tēp platē ė išsamē nagrinie valduovu privilegėju Žemaitėje problematika.
Nuoru paliestė kelis svarbesnius aspektus, nuliemosius privilegiju atsėradėma, aplinkībės ėr anū reikšmi.
Autuoriu nuomoni, regiuonėnės privilegėjės Žemaitėjē atsėrada koramuos Lietuvuos valstybės ėr karinga, savistuovė Žemaitėjės regiuona sudietingu tarposavė santīkiu pasekuo, vo sėik dā Mindauga laikos… Ka Mindauga Lietuva ginklu nuoriejė pavergtė Žemaitėjė, vo ana gebiejė ėr turiejė jieguos tam atsėspėrtė, ė galiause rīškos Vokietiū ordėna veiksnīs, pastumiejės abėdvė posės ėiškuotė politinė kompruomisa. Simuons Daukonts, pėrmasis pradiejės sistemintė istuorėnė medžiaga apei privėlegėjės Žemaitėjē, diel negondu ėšbarstītu ėr labā rėbuotu šaltėniu apgailestava, ka anam tep ėr napavīka surastė onkstīvūju ketoriū Lietuvuos valduovu – Vītauta, Švitrigailas, Žigīmanta Kēstutaitė ė Kazimiera Juogailaitė – žemaitems doutū privėlegėju. Bet, praējus geram šimtou metu, bova aptėktė net do Kazimiera Jogailaitė privilegėju Žemaitėjē nuoraša. Autuorē pažīm svarbė privilegėjės ipatībė: iki Kazimiera Jogailaitė privilegėjės Žemaitėjės žemē, atruoda, juoki kėta regiuonėnė privilegėjė LDK suteikta nabova. Tad mumis pasėikės, kad ėr par nuorašus Kazimiera Juogailaitė 1441 m. privėlėgėjės teksts, palīgėnus anon su vielesniū valduovu patvėrtintuom privėlegėjuom, ī pėrma Žemaitėjē (na tik Žemaitėjės bajuorams) platiuos autonuomėjės istuorėnės žemės privėlegėjė. Vėlesnė valduovā pagal aplinkībės Kazimiera Jogailaitė privėlėgėjės Žemaitėjē teksta kėik keitaliuojė a pėldė. Pavizdžiou, teisė laisvā nauduotėis Žemaitėjės ōpiu, ežerū a mėškū giėrībiem vėinū valduovu bova atėmama, ka muokestes papėldītom vės kiaura ižda, kėtū – grunžėnama, ka isėteiktė žemaitems. Tēp kāp ė dabā so politikās vīkst! Bet pagrindėnės Žemaitėjē da Kazimiera Juogailaitė patvėrtintas teisės valduovu kēitamas nabova. Navargindams garbiuos mīlontės sava krašta bendruomenės išvardinso tik kelis privėlegėjes Žemaitėjē punktus:
– „Laikīdamies senuovėnė papruotė, mūsa valduova pasiuntėniū Žemaitėjės žemė, už Neviežė nasiūsem…“
– „Nieks anims (žemaitems) nator prikėštė, kad anėi kad nuors bova nugalietė, pajungtė ėr priverstė mums (valduovou) paklostė kardu ar jiega, ėr kad gerouju pri mūsa prisėjungė…“
– „Tēp pat naskėrsem anims (žemaitems) juokiū vaivadu ar tijūnu, išskīrus tus, katrus anėi patis išsėrinks…“
– „Seniūnu žemaitems skėrsem ton, katrou anėi patis nuories, bet so mūsa pritarėmu…“
– „Kad anėi nabūs dėdiuojė etmuona atskėrtė ėr sava seniūna vaduovaujamė vėsė karto rinkses po Žemaitėjės vieliava…“
– „Jokiū naujuoviu Žemaitėjuo naivedėnieso ėr nanustatėnieso….“
Kāp matuot, net tėi kelė ėš valduovu privėlegėju Žemaitėjē paimtė punktā karto so kėtuom žemės tapatībės dedamosiuom dėdelē aiškē paruoda, ka Žemaitėjė na tik vėsuo LDK, bet ė Karalīstie turiejė īpatinga statusa, platės autonuomėnės teisės, ka iki pat III Žečpospolitas padalėnėma išlėka ė egzistāva kāp sāva varda ė vėita pasaulie torontė istuorėnė Euruopas žemė. Gal dėl tuo Žemaitėjuo, kāp nėvėinuo kėtuo LDK istuorėnie žemie, iki dabā išlėka stėprė LDK susiformavusė kultūrėnė tradicija, istuorėnės LDK žemės reliktā, pagarba tradicėjē, istuorėjē, testėnomou… Gal dėl tuo žemaitems ī nasoprontams jauna lietovėška nacionalizma nu 1918 m. krīptinga ė tėkslėnē vīkduoms Žemaitėjės tapatībės trīnėms, „pudroujams“ skombiu šūkiu „Vardan tos Lietuvos“. Nasuprontams ī nuors, ka Žemaitėjė, tėik atėdavusi Lietova, dar tor atsėsakītė ė sāva savastėis, tor išnīktė ė taptė kažkuokiu (cara laikās bandīts primestė tremėns) baveidžiu šiaurės vakarū Lietuvuos pleciu… Propesuorius Mīkuols Bėržėška, gerā matīdams ėpruosītas „vėinuodas Lietuvuos“ griesmės, Tautuos šaknū praradėma pavuoju, oponoudams Setuomā ė Voldemarou, ī pasakės: „…kāp Bavarėjės bavarėškoms natrokda augtė ė klestietė Vokietėjē, tēp Žemaitėjės žemaitėškoms nagal trokdītė Lietova…“
Tad raitīkemies ronkuovės – jug tēp daug rēk nuveiktė, ka pradietomem kortė nagriaudamė, nanaikindamė, ka soprastomem, ka augontem mediou svarbiausė – gīvībingas šaknės. Apsėdairīkem – kaimīna ateitė kor vėsā kėtēp…
Torem kon primintė, torem kon pasakītė, torem nalēstė ožmėrštė ar kėtims pasisavintė ton, kas teisietā ī mūsa…

ŽEBRAUSKIS Algėrds
2019 12 06
Žemaitiu muziejus „Alka“