Aktyvioji Degaičių bendruomenės pirmininkė Vita Kazlauskienė, o kartu ir Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorės pavaduotoja ūkio klausimais jau ne vienerius metus kuria eilėraščius. Nors save moteris labiau priskiria techninio mąstymo tipui, bet, matyt, kaip ji pati sako, „dūšioje tūno kažkoks kipšiukas, kuris viską, ką mato aplinkoje, paverčia eilėmis“.
Aurelija SERVIENĖ
V. Kazlauskienė pasakojo, jog rašymas ją lydi nuo mokyklos laikų, tačiau ne viską yra išsaugojusi, tik dabar jau stengiasi daug kūrybos išsaugoti kumpiuteryje.
„Baigiau Varnių vidurinę mokyklą, kur mano lietuvių kalbos mokytoja buvo tik ką universitetą baigusi Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Tai jos dėka išmokome vertint eiles, skaityt mintis tarp eilučių, patys rašėm – klasėje buvo be galo daug mėginančių rašyti. Turiu vieną pastebėjimą – Varniuose visuomet buvo ypatingi mokytojai, kurie mokėjo mus uždegti“, – prisiminė pašnekovė.
Ir dabar, apsilankius Varniuose, V. Kazlauskienei smagu sutikti savo buvusias mokytojas: Vladą Vengrienę, Agnę Mušauskienę, Rūtą Vasiljevienę, Gendviką Čiužienę. „Net saldu darosi nuo prisiminimų – Varniai turi ypatingą aurą“, – sakė kūrėja ir skiria jiems savo kūrybos eiles.
MAN VARNIAI
Man Varniai – tai sustojus istorija,
Kurioje aš kadaise buvau.
Man Varniai – atradimais kartojasi,
Laiko ratui pasukus atgal.
Man Varniai – mokykla ir debesnos,
Ir Valančiaus darželis mieste.
Man Varniai – tai siaurutė Varnelė.
Su liepteliais mediniais į ją.
Man Varniai – tai pažįstami žmonės,
Kuriuose dar vaikystę regiu.
Iki skausmo mieli… vis kartoju.
Man Varniai – ką brangiausio turiu.
V. Kazlauskienė teigė, kad jos kūryba apie viską: mamą, Lietuvą, svajones, pyktį, nerimą, pavydą.
„Nuo vaikystės rašiau dienoraštį, sako, rašymas veikia kaip meditacija. Save išsakyti eilėmis – tai, ko gero, aukščiausios klasės meditacija. Kas piešia, kas dainuoja, kas šoka – o aš rašau. Stengiuosi nerašyt ilgų eilėraščių, nemoku naudoti jausmingų palyginimų, viskas pas mane išeina „kietai“, nelanksčiai, kasdieniškai“, – mintimis dalijosi eilėraščių kūrėja.
Ilgus metus Vita kūrė tik sau, tačiau prieš keletą metų įsidrąsino paskaityti savo eilėraščius patiems artimiausiems žmonėms. O jau po to ratas vis plėtėsi ir kūrybą pradėjo publikuoti socialiniame tinkle. Moteris tikino jaučianti palaimą, kada jos eilėraščius žmonės skaito tarp eilučių.
Kūrėjai ypač brangus eilėraštis apie Lietuvą.
LIETUVA
Ir koks žmogus galėjo
Tėvynei mano tokį vardą duot?
Kad jį ištarus, lietumi
pakvimpa vėjai
Ir prieš akis atsiveria gražus ruduo.
Ištarus šitą vardą kvepia sodais
Ir obuoliais krituoliais tam sode.
Ištarus šitą vardą pildos norai,
Kartokim vardą – LIETUVA.
Nespjaudykime ant savos gimtinės
Ir nesakykime, kad ji kalta,
Kad nėr kam obuolių surinkti
į pintinę,
Kad tuščia naujame tėvų name…
Ir koks žmogus galėjo
Šį ilgesingą vardą tau,
Tėvyne, duot,kad jį ištarus,
Širdyje nurimsta vėjai.
Ir norisi tą žmogų išbučiuot.
Eilėraštis „Dievo dovanos“ – V. Kazlauskienės kredo.
DIEVO DOVANOS
Davė Dievas man visko tiek daug,
Kai gimiau – marškinėliais apvilko,
Skyrė angelą sargą vėliau,
Kad apsaugotų, kad neapvirsčiau.
Na, ir bandė mane jis viskuo –
Ir ligom, ir skausmu, ir patyčiom,
Gal galvojo, neatmenu to,
Ką jis davė man mažoj gryčioj.
Nekalbėkim, kad viskas blogai,
Kad gyvenimas rūškanas, blyškus,
Marškiniai, apvilkti taip seniai,
Mus apsaugos nuo negandų blyksnių.
PILIGRIMŲ KELIAS
Eisiu aš į piligrimų kelią,
Nuodėmių prisikaupiau gana sunkių,
Išsakyt nemoku – labai gelia,
O išvaikščioti aš jas galiu.
Tik reikėtų tiksliai paskaičiuoti,
Kiek žingsniuoti nuodėmių keliu,
Gal pajusiu tai pati, kai atsitiesiu,
Ir nejausiu slegiančių pečių?
Eisiu aš į piligrimų kelią…
O gal norite su manimi kartu?
Juk kai išsakyti gelia,
Reik išvaikščiot tam skirtu keliu.
Loading ...
