Rugpjūčio 21 dieną (penktadienį), 18 val., Žemaitės dramos teatre bus rodomas Miko Palionio spektaklis „Žilė galvon, velnias uodegon“ (režisierė Julija Kneitienė), kuriame vaidins Telšių trečiojo amžiaus universiteto studentai ir Žemaitės dramos teatro aktoriai.
Spektaklis bus skirtas Žemaitės dramos teatro aktoriaus Vaclovo Bartkaus 70-ajam jubiliejui paminėti. Renginys nemokamas.
Aurelija SERVIENĖ
Tradicijos
Pasak Žemaitės dramos teatro direktoriaus Artūro Butkaus, teatras turi daug visokių tradicijų, viena iš jų – paminėti svarbias progas, prijungiant jas prie kokio nors spektaklio ir taip suteikiant šventei svarumo. Stengiamasi, kad tai būtų šventė ir žiūrovui, kuris galbūt šio aktoriaus nepažįsta, o spektaklis yra puiki proga su juo susipažinti. Tai gražus kūrybinis momentas.
Jūra
Telšiškis mokytojas, jūreivis, Žemaitės dramos teatro aktorius Vaclovas Bartkus liepos 16 dieną minėjo savo gražų 70 metų jubiliejų.
„Aš buvau jūreivis ir noriu juo likti“, – apie savo aistrą jūrai kalbėjo V. Bartkus. Jūreivystė į vyriškio gyvenimą atėjo iš vaikystės, nuo Telšiuose, Birutės g., esančių laiptelių. Ten pirmą kartą pamatė du jūreivius, kurie liko jo gyvenime. Tada Vaclovas apie jūrą tik svajojo, dar nežinodamas, jog likimas jį nuneš į Klaipėdą.
„Klaipėdoje baigęs mokyklą, stačiau laivus, buvau pats jauniausias brigadininkas laivų statyboje. Vėliau mane paėmė į kariuomenę. Tarnavau Šiaurės laivyne Barenco jūroje, baigiau tarnybą ir Juodojoje jūroje“, – prisiminimais dalijosi jūreivis.
Per gyvenimą Vaclovas dirbo Telšių internatinėje mokykloje, skaičiavimo mašinų gamykloje. Nemažai metų atidavė pedagoginiam darbui. Tuometinėje šeštojoje vidurinėje mokykloje vaikus mokė karinio parengimo. Vėliau įsidarbino Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, buvo darbų mokytoju. Čia pedagogo iniciatyva buvo suburtas Jaunųjų jūrų šaulių būrelis.
Teatras
Teatre V. Bartkus – jau keli dešimtmečiai, atlikta daugiau nei 10 vaidmenų. Įsimintiniausi – spektakliuose „Mona“, „Piršlybos“, „Netikėkime savo akimis“, „Pinigėliai“, „Marti“, „Gyvenimas po sniegu“, „Žaldokynė“ ir kt.
„Pirmasis mano gyvenime vaidmuo, kurį aš gavau, buvo labai paprastas – paspardyti kamuolį scenoje, bet aš labai stengiausi, išmokau visą scenarijų ir pamenu jį iki šiol“, – pasakojo
V. Bartkus.
Kai kiti aktoriai džiaugiasi ir jaučia didžiulį pasitenkinimą stovėdami scenoje, Vaclovas jaučiasi visiškai kitaip. „Aš tokių jausmų neturiu. Aš scenoje jaučiu pareigą. Jeigu mane pakvietė, aš negaliu apvilti, dėsiu visas jėgas. Stengiuosi kuo geriau viską padaryti ir tik tada tampu laimingas. Pasidžiaugiu savimi, kad aš viską atlikau teisingai ir neapvyliau žmonių, kurie manimi tikėjo“, – tvirtino pašnekovas.
Telšiškis prisipažino prieš spektaklį turintis savo ritualą: niekam nepastebint, jis žengia link scenos, peržegnoja save, žiūrovus ir sceną. Vaclovas sakė mėgstantis žiūrėti spektaklius, stebėti vaidinančius žmones – taip jis semiasi patirties, mokosi iš kitų.