Aleksandra: „Aš myliu žmones ir noriu jiems padėti“

Telšiškė Aleksandra Bružienė savo sukauptą gyvenimo patirtį, skaudžius išgyvenimus bei džiaugsmus suguldė į kūrybos eiles. Kūrybingoji telšiškė gailisi tik dėl vieno, jog jaunystėje parašytas eiles, net tris pilnus sąsiuvinius jaunatviško polėkio kupinos poezijos, ji sudegino židinyje. „Kažkas iš mano kūrybos tuomet pasijuokė, o man buvo be galo skaudu ir sąsiuvinius sudeginau. Nustojau rašyti. Ir ta tyla truko apie du dešimtmečius“, – pasakojo moteris.
Tačiau šiais metais, kai Aleksandra patyrė artimo žmogaus netektį, šis skausmas pažadino jausmus, ir po daugelio metų tylėjimo ji vėl ėmė kurti. „Galiu rašyti apie ką tik noriu: gamtą, meilę, gyvenimą, skausmą…“ – sakė kūrėja.
Vyro netektis telšiškę paskatino imtis ir dar vienos gražios iniciatyvos. Moteris nutarė suburti našlių ir vienišų žmonių klubą. Pasak Aleksandros, tokių žmonių yra tikrai nemažai ir jie dažniausiai užsidaro vienatvėje, savo jausmus užgožia ir tyliai kenčia vieni. Būtina jiems ištiesti ranką, juos paguosti, išklausyti. „Nepatikėsite, kiek į mano skelbimą kurti našlių ir vienišų žmonių klubą jau atsiliepė žmonių. Jiems reikia tiek nedaug – kartais užtenka pasikalbėti, pasėdėti šalia. Žmonės man dėkoja už mano idėją. Vadinasi, einu teisingu keliu. Aš myliu žmones ir noriu jiems padėti“, – tvirtino pašnekovė.
***
Gyvenimas – tai upė, ji tyliai teka slėniais ir laukais.
Bet ir ji sutinka kliūčių: krenta, garma, verda, sukas…
Gyvenimas – tai uraganas: spjaudosi žaibais ir dunda griaustiniu.
Gyvenimas – tai vulkanas: verda juodą lavą ir mėtosi akmenimis.
Gyvenimas – ramus užutėkis, kur ilsisi laivai ir būna gera…
Gyvenimas – tai mirtis, kuri sugriauna viską.
Ir lieka vienas palūžęs medis apdraskytom šakom.
Aleksandra BRUŽIENĖ