Uk­rai­nie­tė se­nu­tė mel­džia­si už lie­tu­vius

Lie­tu­vos Sei­mo na­rių de­le­ga­ci­jos, ku­rios su­dė­ty­je bu­vo ir tel­šiš­kis Va­len­ti­nas Bu­kaus­kas, vi­zi­to Lvi­ve tiks­las – pa­si­ra­šy­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį su Uk­rai­nos Aukš­čiau­sio­sios Ra­dos at­sto­vais dėl pa­gal­bos sto­jant į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Di­džiau­sią įspū­dį par­la­men­ta­rui pa­da­rė pa­pras­tų uk­rai­nie­čių nuo­šir­du­mas, ti­kė­ji­mas per­ga­le bei iš­skir­ti­nė pa­gar­ba ir be­ga­li­nis dė­kin­gu­mas Lie­tu­vai.

Ais­tas MEN­DEI­KA

Rug­sė­jo 12–14 die­no­mis Sei­mo na­rys, Sei­mo Vals­ty­bės val­dy­mo ir sa­vi­val­dy­bių ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas V. Bu­kaus­kas su de­le­ga­ci­ja lan­kė­si vie­na­me iš di­džiau­sių ka­riau­jan­čios Uk­rai­nos mies­tų – Lvi­ve, kur su­si­ti­ko su Uk­rai­nos Aukš­čiau­sio­sios Ra­dos ana­lo­giš­ko ko­mi­te­to na­riais.

„Uk­rai­nai, ruo­šian­tis tap­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re, rei­kia dar daug ką nu­veik­ti, kad įvyk­dy­tų nu­ma­ty­tus rei­ka­la­vi­mus. To­dėl rei­ka­lin­ga bet ko­kia įma­no­ma pa­gal­ba, kon­sul­ta­ci­jos. Mū­sų de­le­ga­ci­ja pa­si­ra­šė bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį, pa­gal ku­rią įsi­pa­rei­go­jo­me da­lin­tis sa­vo ge­rą­ja pa­tir­ti­mi, ku­rią įgi­jo­me ir mes, sto­da­mi į ES. Tik mums bu­vo sun­kiau, nes ne­tu­rė­jo­me to­kių kai­my­nų, ku­rių bū­tu­me ga­lė­ję ko nors pa­klaus­ti, su kuo pa­si­kon­sul­tuo­ti. To­dėl mū­sų pa­rei­ga – pa­dė­ti uk­rai­nie­čiams, pa­tar­ti, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­kė V. Bu­kaus­kas.

Pa­sak Sei­mo na­rio, ne­pai­sant to, kad ša­lis ko­vo­ja prieš ag­re­so­rių, pri­va­lo įgy­ven­din­ti vi­sus rei­ka­la­vi­mus, tai­ko­mus ša­lims-kan­di­da­tėms į Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rius. Vie­na iš svar­biau­sių Uk­rai­nos pro­ble­mų – ga­na daž­ni ko­rup­ci­jos at­ve­jai, nors su jais ar­šiai ko­vo­ja­ma.

„Da­bar vi­sos Uk­rai­nos biu­dže­to pa­ja­mos ati­duo­da­mos fron­tui. Vi­suo­me­nės po­rei­kiams ten­kin­ti ski­ria­ma tai, kas gau­na­ma kaip ki­tų ša­lių hu­ma­ni­ta­ri­nė, finansinė pa­ra­ma bei paskolos. Kad esant to­kiai itin su­dė­tin­gai si­tua­ci­jai, at­si­ran­da ko­rum­puo­tų val­di­nin­kų, ste­bi­na. Ta­čiau gal­būt mums šiek tiek sun­ko­ka tai su­pras­ti to­dėl, kad Uk­rai­na daug di­des­nė ša­lis nei Lie­tu­va, vien at­ski­ro­se sri­ty­se, pavyzdžiui, Lvivo, gy­ve­na 2,5 mln. gy­ven­to­jų, beveik tiek, kiek vi­so­je Lie­tu­vo­je. To­dėl pa­si­tai­ko vis­ko“, – kal­bė­jo V. Bu­kaus­kas.

Vis dėl­to, Sei­mo na­riui be­ne di­džiau­sią įspū­dį pa­da­rė ne Uk­rai­nos va­do­vų pa­si­ry­ži­mas ko­vo­ti ir nu­ga­lė­ti, ne di­džiu­lės pa­stan­gos vyk­dant Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­la­vi­mus, o pa­pras­tų gy­ven­to­jų po­žiū­ris į su­si­klos­čiu­sią si­tua­ci­ją. Ir la­biau­siai – jų reak­ci­ja iš­gir­dus, jog su­ti­ko sve­čią iš Lie­tu­vos.

„Sun­ku žo­džiais iš­sa­ky­ti jaus­mus, už­plūs­tan­čius gir­dint nuo­šir­džiau­sią pa­dė­ką Lie­tu­vos žmo­nėms, pa­de­dan­tiems uk­rai­nie­čiams sun­kią va­lan­dą. Vie­na su­tik­ta se­nu­tė, iš­gir­du­si, jog at­vy­ko­me iš Lie­tu­vos, pa­ža­dė­jo karš­tai mels­tis už mus, lie­tu­vius, dė­ko­jo už pa­ra­mą, už tai, kad Lie­tu­va vi­so­ke­rio­pai sten­gia­si pa­dė­ti Uk­rai­nai“, – da­li­jo­si įspū­džiais V. Bu­kaus­kas.
Ly­gi­nant su Lie­tu­va, mil­ži­niš­ko­je Uk­rai­no­je ypa­tin­gai ger­bia­mi fron­te ko­vo­jan­tys ka­riai. Ypa­tin­gai rū­pi­na­ma­si ir su­žeis­tai­siais, ku­riems rei­ka­lin­gos su­dė­tin­gos ope­ra­ci­jos.

„Uk­rai­nai da­bar ypač rei­ka­lin­ga vi­sų Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių pa­ra­ma. Te­ko pa­ma­ty­ti, ko­kią pa­klau­są tu­ri, pa­vyz­džiui, ga­lū­nių pro­te­zai. Jie yra bran­gūs ir jų rei­kia daug. Taip pat la­bai rei­ka­lin­ga iš fron­to grį­žu­siems ka­riams rea­bi­li­ta­ci­ja. To­dėl tu­ri­me pa­dė­ti uk­rai­nie­čiams ne tik ka­ri­ne tech­ni­ka, gink­lais, amu­ni­ci­ja, bet ir pa­pras­čiau­siais kas­die­ni­niais reik­me­ni­mis“, – sa­kė V. Bu­kaus­kas.

Sei­mo na­riui taip pat įsi­min­ti­ną įspū­dį pa­li­ko pa­čia­me Lvi­vo cent­re įreng­tos ka­pi­nės, ku­rio­se lai­do­ja­mi mū­šiuo­se žu­vę ka­riai.

„Vie­na Uk­rai­nos vė­lia­va žy­mi vie­ną gy­vy­bę. Ka­pi­nė­se vė­lia­vų vi­sas miš­kas. Smar­kiai su­spau­džia šir­dį gir­dint jų plaz­de­sį“, – pri­si­me­na V. Bu­kaus­kas.

Ta­čiau va­ka­rai, anot Sei­mo na­rio, Lvi­ve be­veik ne­pri­me­na to, kad kaž­kur to­je pa­čio­je ša­ly­je vyks­ta ka­ras. Dir­ba ka­vi­nės, gat­vė­se prie sta­liu­kų sė­di ir ka­vą gurkš­no­ja žmo­nės.

„Dau­giau­siai, ži­no­ma, jau­ni­mas. Vaikš­ti­nė­ja gat­vė­mis, lan­ko­si ka­vi­nė­se. Vyks­tan­tį ka­rą pri­me­na ne­bent tai, kad nuo vi­dur­nak­čio pra­si­de­da ko­men­dan­to va­lan­da. Ta­da gat­vės iš­tuš­tė­ja“, – sa­kė V. Bu­kaus­kas.