Tremtinių likimai skrieja laiškais, gula į knygas

Kretingiškis tremtinys 73-ejų Vladas Petrauskas ne per seniausiai į Rusijos Krasnojarsko srities Irbej miestą išsiuntė laišką šiame mieste gyvenančiam likimo draugui Antonui Boos, kuris rašo knygą apie tremtį, įvairių tautybių – lietuvių, vokiečių ir kitų – tremtinių likimą.

Audronė PUIŠIENĖ „Pajūrio naujienos“

„Aš ir mano bičiuliai tremtiniai – 10 šeimų – turėjome rūpesčio perversti albumus, surasti išlikusias tremtyje darytas nuotraukas, jas atrinkti, kad tiktų knygai“, – teigė V. Petrauskas, kurį likimas su Pavolgio vokiečiu, taip pat tremtiniu, A. Boos suvedė praėjusių metų rugpjūtį, kai grupė žemaičių krašto tremtinių sumanė aplankyti protėvių kapus tolimajame Sibire. Krasnojarską pasiekę lėktuvu, kraštiečiai dar daugiau kaip 200 km važiavo autobusu, kol atsidūrė Irbej mieste, kuris dydžiu panašus į Kretingą ir į kurį buvo tremiamos ne tik lietuvių šeimos.

„Irbej mieste pasisamdžiau taksi, kad nuvežtų į kapines. Automobilį, kaip tyčia, vairavo Antono Boos sūnus. Kai išsikalbėjome, paaiškėjo, kad visai netoli mano tėvo Vytalio kapo palaidotas ir Antono tėvas, – apie kelionės netikėtumą papasakojo V. Petrauskas. – Antonas dar surado mano tėvo buvusį bendradarbį Vladimirą Jermišą. Naujieji mūsų draugai padėjo sutvarkyti kapus, o per Tėvo dieną, žinau, nunešė gėlių, uždegė žvakių.“

Petrauskui buvo 7-eri, kai ištrėmė jo tėvus – Jadvygą ir Vytalį Petrauskus, gyvenusius Joskaudų kaime. Trėmė Vladą, jo seserį Petrutę, o 5 mėnesių jų brolį tėvams pavyko perduoti Palangoje gyvenusiems pažįstamiems. „Būtų neatlaikęs tokios baisios kelionės, kaip neatlaikė ir dar viena Sibire gimusi sesuo Janina – mirė 6 mėnesių nuo plaučių uždegimo“, – prisiminė vyras.

Jų šeimą, įsitikinęs jis, ištrėmė per kaimo seniūno „durnumą“. „Niekas netiki, kai papasakoju. Turėjo būti motinos sesers vestuvės. Tas seniūnas nuolat pas mus nakvodavo, tad tėvai ir pagalvojo, jog nėra reikalo jo atskirai pakviesti – juk jeigu nuolat čia būna, tai ir vestuvėse kartu su visais pauliavos. Bet seniūnas įsižeidė, ir po savaitės tėvai, būdami Palangoje, išgirdo, jog jiems jau ruošiama kelionė į platųjį Sibirą… Seniūnas tada paskundė, jog mano tėvas neva agituoja žmones nestoti į kolūkį“, – tolimus 1949-ųjų kovo įvykius prisiminė V. Petrauskas.

Irbejuje jų šeimą gelbėjo tėvo darbštumas, motinos sumanumas: abu jie įsidarbino Irbejaus promkombinate, kuris siuvo šimtasiūles, vėlė veltinius, plėtė kitokią gamybą – tėvas dirbo staliumi, motina – siuvėja. Deja, tėvą pakirto insultas, ir į Lietuvą 1958-aisiais šeima grįžo jau be pagrindinio maitintojo, motina išgyveno iki 2007-ųjų.

„Tėvui pastatyti paminklą pavyko dar 1976-aisias, kada tremtinė Liuda Barasaitė-Piekienė, dirbusi Darbėnų geležinkelio stoties budėtoja, suorganizavo konteinerį, kuriuo ir nugabenome paminklus ne vieno lietuvio kapui“, – sakė V. Petrauskas, prisipažinęs, jog kelionė į Sibirą sužadino daugybę jausmų bei prisiminimų: ir kaip tėvai ilgėjosi Tėvynės, ir kokius šalčius tekdavo iškentėti, ir kaip mirties dieną tylos minute tremtinių vaikai mokykloje turėjo pagerbti tironą Staliną…

Petrauskas sakė, jog tremtinių karta pamažu nyksta. Kol dar yra gyvų – į Sibirą keliauja laiškai, likimo broliai bei seserys susisiekia ir telefonu.

Laiškai į Sibirą keliauja ir Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkės Valerijos Žalienės, kuri prieš beveik dešimtmetį, po kelionės į Sibirą, įkūrė asociaciją „Tremties dienoraštis“, rūpesčiu. Asociacija ne tik įamžino ekspediciją (aprašė ją, sukūrė filmą), bet ir išleido tremtinės Leokadijos Kaukėnienės knygą „Prisiminimai“, Agotos Daugnoraitės-Vičiulienės poezijos rinktinę „Trupiniai“, surinko informacijos knygai „Laiko atodangos“, kuri skirta tremtinių veiklos 25-ečiui. V. Žalienė pripažino – reikia skubėti surinkti ir susisteminti tą istoriją, kurios liudininkų greitai visai nebeliks.

„Mūsų laiškai skrenda į Krasnojarską, Bogučianą, Oktiabrskij kaimą, iš ten – į mūsų tremtinių šeimas. Ne visuose juose – geros naujienos: senoji karta išeina, tačiau lieka jų vaikai, anūkai, kurie nori pažinti tą kraštą, kuris tebesaugo jų šaknis“, – kalbėjo V. Žalienė akcentuodama, jog Sibire likusių tremtinių palikuonys, viešėdami protėvių žemėje, sustiprina ir įprasmina tą ryšį, kurį lėmė istorijos vingiai.