Tel­šių vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo at­spin­džiai 1918–1940 m. pe­rio­di­nė­je spau­do­je

Nep­rik­lau­so­my­bės (1918–1940) lai­ko­tar­piu Tel­šiuo­se vy­ko ga­na ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Tai ženk­li­no ir pe­rio­di­nės spau­dos gau­su­mas. Laik­raš­čiuo­se at­si­spin­dė­jo tai, kuo gy­ve­no to me­to tel­šiš­kiai.

Pir­ma­sis laik­raš­tis Tel­šiuo­se bu­vo šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos leis­tas – „Tel­šių ži­nios“. Tel­šių šau­liai įstei­gė ir lei­do tris laik­raš­čius – „Tel­šių ži­nias“ (1923–1924 m.), „Šau­lį“ (1926 m.) ir „Šat­ri­ją“ (1928 m.).

Prie laik­raš­čio „Tel­šių ži­nios“ stei­gi­mo ir lei­dy­bos dau­giau­sia pri­si­dė­jo rink­ti­nės va­das Si­mas Ra­di­šaus­kas. Į „Tel­šių ži­nių“ lei­dy­bą įsi­trau­kė ir vie­tos in­te­li­gen­ti­ja. Re­dak­ci­nė­je ko­mi­si­jo­je bu­vo dak­ta­ras J. Mi­kuls­kis, Ūkio ban­ko di­rek­to­rius Vait­kū­nas, ra­šy­to­jas P. Ge­nys, Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos di­rek­to­rius J. Ged­mi­nas, Lie­tu­vos ban­ko di­rek­to­rius F. Mi­se­vi­čius. Ka­dan­gi Tel­šių šau­lių rink­ti­nė ne­tu­rė­jo spaus­tu­vės, laik­raš­tis bu­vo ša­pi­rog­ra­fuo­ja­mas (ko­pi­juo­ja­mas va­di­na­muo­ju ša­pi­rog­ra­fu) ir pra­dė­tas spaus­din­ti tik 1924 m., iš Lie­tu­vos šau­lių cent­ro val­dy­bos ga­vus spaus­tu­vę.

„Tel­šių ži­nio­se“ bu­vo ra­šo­ma apie įvy­kius Že­mai­ti­jo­je, Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je. Ne­pai­sant pub­li­ka­ci­jų įvai­ro­vės, dau­giau­sia dė­me­sio laik­raš­tis krei­pė į vie­tos rei­ka­lus. Vie­tos šau­lių nuo­mo­ne, si­tua­ci­ja ap­skri­ty­je bu­vo ne per ge­riau­sia: vieš­pa­ta­vo ne­tvar­ka, tam­su­mas, ne­šva­ra, bu­vo pa­pli­tu­si gir­tuok­lys­tė, ap­leis­ti ir duo­bė­ti bu­vo ke­liai. La­biau­siai šau­liams ne­ri­mą kė­lė kal­bos klau­si­mas. Pub­li­ka­ci­jo­se au­to­riai ak­cen­tuo­da­vo, kad vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se kal­ba­ma len­kiš­kai ir ru­siš­kai, kad „rei­kės il­gai ko­vo­ti, kol po­niš­ka vi­suo­me­nė pri­pras prie lie­tu­vių kal­bos“. To­kios trum­pos pub­li­ka­ci­jos ga­na daž­nai pa­si­ro­dy­da­vo „Tel­šių ži­nio­se“, o laik­raš­čio prie­de „Tel­šių plium­pis“ va­di­na­mo­ji „pliot­ki­nin­kų agen­tū­ra“ vie­šai šai­py­da­vo­si iš to­kių val­di­nin­kų ir vie­tos po­nų.

Štai kas ra­šo­ma apie Tel­šiuo­se vei­ku­sį vie­tos in­te­li­gen­tų mėgs­ta­mą vi­suo­me­nės klu­bą:
„Gdie Kliu­bas tan­cuet ma­zur­ku,
Tam rus­ka­mu bra­tu ge­rai,
Chot viek ty v te­vy­ne pro­bu­deš –
Po rus­ki kal­bet ne­za­bu­deš.“

Ši kri­ti­ka ne­pa­ti­ko vie­tos val­džios at­sto­vams. Jie pra­dė­jo konf­lik­tuo­ti su laik­raš­čio lei­dė­jais. Tel­šių tai­kos teis­mas nu­tei­sė rink­ti­nės va­dą ir re­dak­to­rių S. Ra­di­šaus­ką pi­ni­gi­ne bau­da, o kon­fis­kuo­tus laik­raš­čius su­nai­ki­no.

Vė­liau Tel­šių šau­lių moks­lei­vių 330-asis bū­rys 1926 m. spa­lio 24 d. nu­ta­rė leis­ti mė­ne­si­nį laik­raš­tį „Šau­lys“. Re­da­guo­ti jį pa­ve­dė bū­rio va­dui šau­liui N. Gin­ta­lui, bet ne­tru­kus dėl ne­su­ta­ri­mų ir šis lei­di­nys bu­vo už­draus­tas.

Pa­ty­rus ne­sėk­mes su laik­raš­čiais „Tel­šių ži­nios“ ir „Šau­lys“, Tel­šių rink­ti­nės šau­lių no­ras tu­rė­ti sa­vo pe­rio­di­nį lei­di­nį ne­su­ma­žė­jo. 1928 me­tų pra­džio­je pa­si­ro­dė nau­jas šau­lių mė­ne­si­nis laik­raš­tis „Šat­ri­ja“. Re­da­guo­ti lei­di­nį bu­vo pa­ves­ta ak­ty­viau­siam Tel­šių mies­to vi­suo­me­ni­nin­kui, ra­šy­to­jui, šau­liui P. Ge­niui. Dar anks­čiau P. Ge­nys da­ly­va­vo pir­mo­jo Tel­šių rink­ti­nės laik­raš­čio „Tel­šių ži­nios“ lei­di­me. Vien re­dak­to­riaus dar­bu neap­si­ri­bo­jo, dir­bo ir ko­res­pon­den­tu. „Šat­ri­jo­je“ dau­giau­sia dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma kas­die­niam šau­lių gy­ve­ni­mui, jų vyk­do­mai veik­lai: ka­ri­niam pa­si­ruo­ši­mui, kul­tū­ros ren­gi­niams ir pan. Ta­čiau ir šis laik­raš­tis ėjo neil­gai. Iš­leis­ti tik pen­ki „Šat­ri­jos“ nu­me­riai. Nors lei­di­nys ir ne­bu­vo kri­tiš­kas kaip „Šau­lys“, ta­čiau tarp „Šat­ri­jos“ ir Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos lei­džia­mo laik­raš­čio „Tri­mi­tas“ ki­lo konf­lik­tas, to­dėl jis ne­be­bu­vo to­liau spaus­di­na­mas.

Po­pu­lia­riau­sias laik­raš­tis „Že­mai­čių prie­te­lius“ iš pra­džių bu­vo lei­džia­mas ir spaus­di­na­mas Kau­ne. 1926 m. krikš­čio­nims de­mok­ra­tams pra­lai­mė­jus rin­ki­mus, lei­dy­bą pe­rė­mė Tel­šių vys­ku­pi­ja. Šis sa­vait­raš­tis, nors ir leis­tas Tel­šiuo­se, iš pra­džių spaus­din­tas Šiau­lių Sa­vi­čo ir Šum­kaus­ko spaus­tu­vė­je ir tik vė­liau per­kel­tas į Tel­šius, į Vys­ku­pi­jos spaus­tu­vę. Re­dak­to­riai bu­vo K. Be­ru­lis, kun. Vy­tau­tas Mo­te­kai­tis. Lei­di­ny­je daug sa­vo kū­ry­bos spaus­di­no bū­si­ma­sis vys­ku­pas P. Ma­že­lis, publikuota P. Jur­kaus, V. Ma­čer­nio, B. Braz­džio­nio kū­ry­ba. Be­veik kiek­vie­na­me nu­me­ry­je spaus­din­ti J. E. vys­ku­po Jus­ti­no Stau­gai­čio ir ki­tų dva­si­nin­kų pa­moks­lai ir straips­niai re­li­gi­ne te­ma­ti­ka bei jau­ni­mo auk­lė­ji­mo te­mo­mis, daug gra­žių pa­mo­kan­čių is­to­ri­jų jau­ni­mui.

Čia bu­vo gau­su ko­res­pon­den­ci­jų iš pa­ra­pi­jų mies­te­lių ir kai­mų. „Že­mai­čių prie­te­liaus“ skai­ty­to­jų skai­čius nuo­lat au­go. 1927 m. bu­vo 3 tūkst. skai­ty­to­jų, o 1932 m. – jau 6 600 pre­nu­me­ra­to­rių. „Prie­te­lius“ tu­rė­jo net ke­tu­ris ne­mo­ka­mus prie­dus: „Jau­ni­mas“, „Svirp­lys“, „Nau­ja­ku­rys“, „Šat­ri­ja“.

Di­de­lis dė­me­sys skir­tas švie­ti­mui. Laik­raš­ty­je siū­ly­ta da­ry­ti ak­ci­ją „kny­ga į kai­mą“, kad kai­mo žmo­nės pra­dė­tų dau­giau skai­ty­ti. Bu­vo ra­šo­ma: „Te­gu kny­ga pa­si­da­ro kas­die­ne duo­na kiek­vie­no­je pir­ke­lė­je ir mū­sų kul­tū­ra di­džiais ūgiais ims kil­ti į vir­šų. Nes jau gė­da, kad kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je kny­gos išei­na ne ma­žes­niu kaip 10 000 vnt. ti­ra­žu, o pas mus – tik 2000.“

Daug bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma že­mai­čių tar­mės klau­si­mu, straips­niuo­se pa­juo­kia­mi val­di­nin­kai ir in­te­li­gen­tai, ne­mo­kan­tys že­mai­čių kal­bos ir be­si­ty­čio­jan­tys iš pil­ka­ser­mė­gio kai­mo gy­ven­to­jo su jo va­di­na­ma gru­bia že­mai­čių kal­ba. Pra­šo­ma neuž­mirš­ti, kad bū­tent tie pil­ka­ser­mė­giai iš ma­žų lūš­ne­lių ir iš­sau­go­jo mū­sų kul­tū­ros sa­vi­tu­mą ir kal­bą. Ra­šo­ma: „Že­mai­čiai, bū­ki­me že­mai­čiais, že­mai­čiu bū­ti gar­bė. Šei­moj, na­mie, tur­guj, su mo­ky­to­ju ir su kle­bo­nu kal­bė­kit tik že­mai­tiš­kai.“

Iš sky­re­lio apie Tel­šių įvy­kius ma­to­me, kiek daug vi­suo­me­nei bu­vo skai­to­ma pa­skai­tų Vys­ku­po Va­lan­čiaus liau­dies uni­ver­si­te­to pa­ra­pi­jos sa­lė­je. Lek­to­riais daž­niau­siai bu­vo kun. Ma­čer­nis, Ma­že­lis, kan. Ga­siū­nas, Ra­ma­naus­kas ir kt. Pas­kai­tos skai­to­mos re­li­gi­ne, fi­lo­so­fi­ne te­ma­ti­ka, pvz., „Gro­žio san­ty­kis su tie­sa ir gė­riu“, „Ko­vo­ki­me su pik­tu vi­suo­me­nėj“, „Mo­ters pa­dė­ji­mas įvai­rio­se tau­to­se“.

Ypač di­de­lis dė­me­sys tar­pu­ka­rio Tel­šiuo­se skir­tas varg­šų ir ne­pa­si­tu­rin­čių mo­ki­nių rė­mi­mui. Su­si­kū­ru­si Šv. Vin­cen­to a Pau­lo drau­gi­ja įkū­rė Tel­šiuo­se se­ne­lių glo­bos na­mus ir dar­že­lį ne­tur­tin­gų­jų vai­kams. Jos na­riai pa­tys au­ko­da­vo ne­tur­tė­liams ir ska­ti­no tam vi­suo­me­nę. Tel­šių vys­ku­pas J. Stau­gai­tis ir ki­ti dva­si­nin­kai kiek­vie­nos di­des­nės šven­tės pro­ga au­ko­da­vo po ke­lias­de­šimt li­tų varg­šų šel­pi­mo fon­dui. Tel­šiuo­se tuo rei­ka­lu už­siė­mė ir Žmo­gaus glo­bos drau­gi­ja, ku­ri or­ga­ni­zuo­da­vo rink­lia­vas ne­tur­tin­gie­siems šelp­ti. Ne­mo­ka­mai pie­tu­mis mai­ti­no kas­dien apie 150 ne­lai­min­gų­jų, rin­ko pi­ni­gus, pa­dė­vė­tus rū­bus. 1938 m. ir mies­to sa­vi­val­dy­bė mies­to biu­dže­te ne­ma­žą su­mą pa­sky­rė be­tur­čiams vai­kams, lan­kan­tiems pra­džios mo­kyk­las, šelp­ti. Mo­ki­niams bu­vo duo­da­mi rū­bai, ava­ly­nė.

Tel­šiuo­se ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je įsi­kū­rė Blai­vy­bės bro­li­ja, ku­ri apė­mė net ke­lis šim­tus na­rių, pla­ti­no Va­lan­čiaus blai­vy­bės idė­jas ir tik­rai ak­ty­viai ko­vo­jo su gir­tuok­lia­vi­mu. Tel­šių vi­suo­me­nės klu­bas, „Kank­lių“ drau­gi­ja, Krikš­čio­nių dar­bi­nin­kų sky­rius ir ki­tos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos or­ga­ni­zuo­da­vo įvai­rias lo­te­ri­jas, šven­tes, mas­ka­ra­dus ir ki­to­kius pa­si­bu­vi­mus, ku­rie bu­vo ga­na gau­siai vi­suo­me­nės lan­ko­mi. Dau­ge­lis lė­šų, su­rink­tų to­kių ren­gi­nių me­tu, bu­vo ski­ria­ma mo­kyk­loms ir li­go­niams rem­ti.

Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pis pa­si­žy­mė­jo vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo įvai­ro­ve, daug ren­gi­nių bu­vo ski­ria­ma jau­ni­mui, kad vai­kai bū­tų užim­ti ir kar­tu vis­ko mo­ky­tų­si – įvai­rūs mu­zi­ki­niai, li­te­ra­tū­ri­niai va­ka­rai, pa­va­sa­riais me­de­lių so­di­ni­mo ir ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bai.

Pa­ra­pi­jos sa­lė­je vyk­da­vo Ka­ted­ros cho­ro ruoš­ti kon­cer­tai, ku­riuo­se daž­nai da­ly­vau­da­vo var­go­ni­nin­kas A. Ja­se­naus­kas. Vie­no­je ži­nu­tė­je apie tai la­bai šil­tai at­si­lie­pia­ma: „Prog­ra­moj da­ly­va­vo var­go­ni­nin­kas po­nas Ja­se­naus­kas su sa­vo duk­re­lėm Ire­na ir Te­re­se, kon­cer­tas pui­kiai pa­vy­ko – pa­ts Ja­se­naus­kas ne­pap­ras­tai pui­kiai skam­bi­na, su­si­lau­kė karš­to pub­li­kos plo­ji­mo, jo duk­re­lės, ku­rių vie­na tik 9 me­tų, skam­bi­no ne­nu­si­leis­da­mos tė­vui ir pa­ro­dė pui­kų sa­vo ta­len­tą.“

Iš skel­bi­mų ma­to­me, kad tel­šiš­kiai, pa­si­tau­pę pi­ni­gų, ga­lė­jo pa­ma­ty­ti vi­sus žy­miau­sius to me­to ki­no fil­mus. Tel­šiuo­se vien ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je vei­kė du ki­no teat­rai – „Šat­ri­ja“ ir „Džiu­gas“.

Taip pat vei­kė du kny­gy­nai, ke­le­tas spaus­tu­vių.

Tel­šiš­kiai ne­bu­vo nu­skriaus­ti ir avia­ci­jos at­žvil­giu. 1937 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį vy­ku­sio­je Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo ir vie­tos ini­cia­to­rių avia­ci­jos šven­tė­je da­ly­va­vo apie 70 pro­cen­tų Tel­šių ir ap­lin­ki­nių kai­mų bei mies­te­lių gy­ven­to­jų. At­si­lie­pi­muo­se ra­šo­ma: „Jau nuo anks­taus ry­to tą die­ną vi­si ke­liai bu­vo už­kimš­ti ke­liau­jan­čių į šven­tę, ark­lius su ve­ži­mais te­ko sta­ty­tis to­li už mies­to. Ae­rod­ro­me su­si­rin­ko apie 12–15 tūkst. žmo­nių. Čia bu­vo de­monst­ruo­ja­mas ne tik lėk­tu­vų, bet ir va­di­na­mo „au­to­ži­ru“ – ma­lūns­par­nio skri­di­mas, taip pat sklan­dy­tu­vai, pa­ra­šiu­ti­nin­kų meist­riš­ku­mas. Po šven­tės ga­li­ma bu­vo už 15 li­tų pa­skris­ti lėk­tu­vu, o su ma­nev­rais, no­rint di­des­nių įspū­džių rei­kė­jo 25 li­tų.“

To me­to žmo­nių ak­ty­vu­mas šven­tė­se bu­vo tik­rai di­de­lis. Mu­zie­jaus ati­da­ry­mo iš­kil­mė­se ir že­mės ūkio pa­ro­dos me­tu šven­tė­je da­ly­va­vo apie 40 tūkst. že­mai­čių. Taip at­ro­dė Tel­šių vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas, pa­skai­čius „Že­mai­čių prie­te­lių“.

Tarp Tel­šiuo­se leis­tų pe­rio­di­nių lei­di­nių iš­si­ski­ria gim­na­zi­jos moks­lei­vių leis­tas žur­na­las „Šal­ti­nis“. Tai Vy­dū­no idė­jų pa­veik­tų moks­lei­vių įkur­tas kul­tū­rai ug­dy­ti skir­tas žur­na­las. „Šal­ti­nį“ 1924–1925 m. lei­do ir re­da­ga­vo gim­na­zis­tai A. Krau­sas ir R. Se­ra­pi­nas. Šia­me žur­na­le bu­vo spaus­di­na­ma me­džia­ga iš Vy­dū­no raš­tų ir ver­ti­mų iš ki­tų kal­bų. Tie pa­tys gim­na­zis­tai 1923–1925 m. lei­do ve­ge­ta­rų laik­raš­tį „Šir­dies lieps­na“. Jau­ni­mo lei­di­niams pri­klau­sė „Jau­na­sis skau­tas“, „Jau­ni­mas“, „Al­ma“, „Alks­ny­no lep­šis“, „Šir­dies lieps­na“.
Tau­ti­nin­kai 1931 m. pra­džio­je pra­dė­jo leis­ti „Že­mai­čių bal­są“, vė­liau – „Mū­sų bal­są“. Tai laik­raš­tis, ku­ria­me bend­ra­dar­bia­vo gau­sus vie­ti­nės in­te­li­gen­ti­jos bū­rys. Jo įkū­rė­jas ir pir­ma­sis re­dak­to­rius bu­vo P. Nor­kus. Sa­vait­raš­čio tiks­las – ug­dy­ti žmo­nių san­tar­vę, mei­lę tau­tos gy­ve­ni­mui, for­muo­ti są­mo­nin­gą kraš­to pi­lie­tį. Vė­liau lei­do dien­raš­čius „Tel­šių nau­jie­nos“ ir „Že­mai­čių nau­jie­nos“.

Du pe­rio­di­nius lei­di­nius Tel­šiuo­se tu­rė­jo re­li­gi­nės žy­dų or­ga­ni­za­ci­jos. Tai – „Žy­dų gy­ve­ni­mas“ ir „Pir­mie­ji žings­niai“. Mo­ky­to­jas J. Ma­čer­nis neil­gai spaus­di­no lei­di­nį es­pe­ran­to kal­ba.

Straips­nis pa­reng­tas pa­gal mu­zie­ju­je sau­go­mą spau­di­nių rin­ki­nio me­džia­gą – 1918–1940 me­tų pe­rio­di­nius lei­di­nius. Iliust­ra­ci­jos iš mu­zie­jaus fo­tog­ra­fi­jos rin­ki­nio.

Re­gi­na BART­KIE­NĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“