Telšių ligoninės gydytojas – į Ukrainą gydyti sužeistųjų

Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je dir­ban­tis gy­dy­to­jas or­to­pe­das-trau­ma­to­lo­gas Pau­lius Pies­lia­kas – vie­nas iš dvi­de­šimt ke­tu­rių Lie­tu­vos me­di­ci­nos dar­buo­to­jų, pa­va­sa­rį vy­ku­sių į pa­gal­bos mi­si­ją Uk­rai­no­je. Po šios ke­lio­nės jau praė­jo be­veik pu­sė me­tų, ta­čiau iš Ma­žei­kių ki­lęs, Rus­nė­je gy­ve­nan­tis P. Pies­lia­kas tei­gia, kad pa­ma­ty­ti vaiz­dai ir iš­gy­ven­tos emo­ci­jos at­min­ty­je įsi­rė­žė il­gam. Ne­pa­to­gios ir kar­tais net gąs­di­nan­čios si­tua­ci­jos su­krė­tė, bet ne­pa­lau­žė – no­ras pa­dė­ti ki­tiems ir pa­lai­ky­ti pi­lie­tiš­kas ini­cia­ty­vas iš­lie­ka vie­nomis svar­biau­sių gy­dy­to­jo or­to­pe­do-trau­ma­to­lo­go ver­ty­bių.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Dėl spren­di­mo ne­dve­jo­jo

Ba­lan­džio 19-ąją, praė­jus be­veik dviem mė­ne­siams nuo Ru­si­jos pra­dė­to ka­ro Uk­rai­no­je, į nio­ko­ja­mą ša­lį teik­ti pa­gal­bos iš­vy­ko dvi me­di­kų sa­va­no­rių gru­pės iš Lie­tu­vos. Kiek­vie­no­je gru­pė­je – po dvy­li­ka žmo­nių. Ko­man­das su­da­rė gy­dy­to­jai anes­te­zio­lo­gai ir or­to­pe­dai-trau­ma­to­lo­gai bei bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos.

Or­to­pe­das-trau­ma­to­lo­gas Pau­lius Pies­lia­kas tei­gė, kad vos tik su­ži­no­jęs apie or­ga­ni­zuo­ja­mą mi­si­ją il­gai ne­svars­tė – už­pil­dė rei­kia­mus do­ku­men­tus ir lau­kė ži­nių.

„Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je vi­si kaž­ką da­rė, vi­saip sten­gė­si pri­si­dė­ti gelbs­tint ša­liai. Tad aš nu­spren­džiau pri­si­dė­ti da­ry­da­mas tai, ką ga­liu da­ry­ti ge­riau­siai. Ir to dve­jo­ji­mo – vyk­ti į Uk­rai­ną ar ne – net ne­bu­vo“, – apie sa­vo ap­si­spren­di­mą pa­sa­ko­jo me­di­kas.

Ne vi­si ar­ti­mie­ji pa­lai­kė to­kį gy­dy­to­jo spren­di­mą, ta­čiau ži­no­jo, kad per­kal­bė­ti ne­pa­vyks.

Anot me­di­ko, kiek įtemp­tas bu­vo lau­ki­mo lai­ko­tar­pis – pa­tvir­ti­nus re­gist­ra­ci­ją su­for­muo­tos ko­man­dos, vyk­dy­ti mo­ky­mai. Dėl sau­gu­mo in­for­ma­ci­ja, ka­da ko­man­dos iš­vyks, ne­bu­vo tei­kia­ma.

Di­džiu­liai dar­bo krū­viai

Ka­ro siau­bia­mo­je Uk­rai­no­je mū­sų ša­lies sa­va­no­riai me­di­kai pra­lei­do tris sa­vai­tes. Pir­miau­sia ko­man­da vy­ko į Ki­je­vą.

„Bu­vo keis­ta to­kį di­de­lį mies­tą pa­ma­ty­ti tuš­čią. Kaip Vil­nius, Kau­nas at­ro­do nak­tį, ten taip Ki­je­vas at­ro­dė die­ną. Dar­bi­ne pra­sme mums ten veik­los ne­bu­vo daug, nes tie­sio­giai ka­ro trau­mas pa­ty­rę as­me­nys į tą li­go­ni­nę ne­bu­vo trans­por­tuo­ja­mi. Vė­liau su­lau­kė­me pa­siū­ly­mo vyk­ti dirb­ti į Čer­ka­sų ap­skri­ties li­go­ni­nę, kur bu­vo ve­ža­mi ka­re nu­ken­tė­ję as­me­nys, tai ki­tas dvi sa­vai­tes pra­lei­do­me ten“, – kal­bė­jo gy­dy­to­jas.

Dar­bas ci­vi­liams gy­ven­to­jams skir­to­je li­go­ni­nė­je, anot pa­šne­ko­vo, bu­vo įtemp­tas ir sun­kus. „Vaiz­das bu­vo toks: die­ną są­ly­gi­nai ra­mu, o su­te­mus, kai pra­si­dė­da­vo ko­men­dan­to va­lan­da, at­vež­da­vo su­žeis­tuo­sius. Iš Char­ki­vo trau­ki­niu į Čer­ka­sus su­ža­lo­tie­ji bu­vo ve­ža­mi kas dvi tris die­nas. Ko­dėl trau­ki­niu? Nes su­žeis­tų­jų skai­čius bu­vo di­džiu­lis. Vie­nu kar­tu į dvi li­go­ni­nes bu­vo at­ga­be­na­ma iki dvie­jų šim­tų su­žeis­tų­jų. Tuos žmo­nes, ku­rie ga­lė­da­vo paei­ti, vež­da­vo į li­go­ni­nes au­to­bu­sais, o ku­rie ne­ga­lė­da­vo – bu­vo ve­ža­mi grei­to­sio­mis. Pris­ta­čius pa­cien­tus su­si­rink­da­vo vi­sas li­go­ni­nės per­so­na­las – vi­si gy­dy­to­jai, sky­rių ve­dė­jai, slau­gy­to­jai, jų pa­dė­jė­jai. O li­go­ni­nė ap­skri­ties, di­des­nė už Tel­šių. Dar­bas nak­ti­mis vyk­da­vo vi­su tem­pu. Ki­ti dar­buo­to­jai net nei­šei­da­vo iš dar­bo. Pa­me­nu, vie­no sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja na­mo grįž­da­vo tik iš­si­skalb­ti rū­bų. Ir taip mė­ne­sių mė­ne­sius“, – iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si me­di­kas.

Pa­tir­tis – neį­kai­no­ja­ma

38-erių P. Pies­lia­kas gy­dy­to­ju or­to­pe­du-trau­ma­to­lo­gu dir­ba aš­tuo­ne­rius me­tus. Su­kaup­ta ne­men­ka pro­fe­si­nė pa­tir­tis dir­bant įvai­rio­se Lie­tu­vos li­go­ni­nė­se, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Ta­čiau tai, ką me­di­kai pa­ty­rė Uk­rai­no­je, anot jo, neį­kai­no­ja­ma ir daž­nam gy­dy­to­jui sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

Ka­ro zo­no­je žmo­nių pa­tir­tos trau­mos, gy­dy­to­jo tei­gi­mu, vi­siš­kai ki­to­kios nei pa­tir­tos tai­kos me­tu. Tai ne tik lū­žiai, kau­lų sprog­din­ti­niai su­ža­lo­ji­mai, bet ir minkš­tų­jų au­di­nių trau­mos.

Ne­ma­žai pa­cien­tų bu­vo pa­ty­rę ka­se­ti­nių bom­bų su­ža­lo­ji­mus. To­kių bom­bų ske­veld­ros bu­vo įstri­gu­sios įvai­rio­se su­žeis­tų­jų kū­no vie­to­se. Dau­giau­sia me­di­kui te­ko pa­gal­bą teik­ti pe­ties ir blauz­dos trau­mas pa­ty­ru­siems žmo­nėms.

„Žiū­ri – žmo­gus pirš­tus ju­di­na, al­kū­nę lanks­to, o ran­kos ne­ga­li pa­kel­ti – pe­ties vie­to­je sky­lė. To­kiu at­ve­ju bū­tų ga­li­ma dė­ti pro­te­zą, bet esant šau­ti­niams su­ža­lo­ji­mams in­fek­ci­jos pra­sme ri­zi­kin­ga pro­te­zuo­ti pe­ties są­na­rį. Gy­dy­mas to­kias trau­mas pa­ty­ru­siems – il­gas ir nuo­bo­dus. Or­to­pe­dai, žvelg­da­mi į trau­mas, gal­vo­ja apie atei­ties per­spek­ty­vą dėl funk­ci­jų iš­sau­go­ji­mo, o to­kių at­ve­jų, kai pa­sek­mės liūd­nos, bu­vo daug. Ir dau­gu­ma tų su­žeis­tų­jų – jau­ni vy­rai“, – apie ka­ro su­luo­šin­tus žmo­nes pa­sa­ko­jo P. Pies­lia­kas.

Dar­bas Uk­rai­no­je me­di­kui taip pat lei­do pa­si­tik­rin­ti sa­ve – kaip at­lai­ky­ti ne­žmo­niš­ką stre­są, di­džiu­lį psi­cho­lo­gi­nį krū­vį, dar­bą be poil­sio die­nų. Ope­ra­ci­nė Čer­ka­sų li­go­ni­nė­je dir­bo ir die­ną, ir nak­tį, o bu­vo net to­kių at­ve­jų, kai ope­ruo­ti te­ko už lan­go kau­kiant pa­vo­jaus si­re­noms.

„Per dvy­li­ka me­tų uni­ver­si­te­te tu­rė­jau tik vie­ną pa­skai­tą apie šau­ti­nius su­ža­lo­ji­mus ir jo­kių pra­kti­nių da­ly­kų. Da­lis mū­sų tur­būt gy­ve­ni­me net ne­pa­ma­tys to­kių su­ža­lo­ji­mų, ko­kius mes ma­tė­me Uk­rai­no­je. Man, kaip me­di­kui, ši pa­tir­tis – neį­kai­no­ja­ma. Ir aš ži­no­jau, ko­dėl tai da­riau – vi­sas me­di­ko dar­bas yra pa­grįs­tas Hi­pok­ra­to prie­sai­ka“, – su už­si­de­gi­mu kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Įk­vė­pė uk­rai­nie­čių ko­vin­gu­mas

Me­di­ko tei­gi­mu, pa­bu­vus ka­ro siau­bia­mo­je Uk­rai­no­je ir pa­bend­ra­vus su šios ša­lies žmo­nė­mis su­si­da­rė nuo­mo­nė, kad uk­rai­nie­čiai – ne­nu­ga­li­mi. Pa­vyz­džiui, su­žeis­tie­ji, at­vež­ti iš ka­ro lau­ko, ra­gi­no grei­čiau tvar­ky­ti su­ža­lo­ji­mus ir pa­leis­ti iš li­go­ni­nės, nes jie tu­ri grįž­ti gin­ti Tė­vy­nės.

„Uk­rai­nie­čių psi­cho­lo­gi­nė būk­lė gal ir ne­bu­vo pa­ti ge­riau­sia, bet min­čių apie pa­si­da­vi­mą ne­gir­dė­jau. Jie la­bai ko­vin­gi. Tur­būt lai­ky­tis sa­vo nuo­mo­nės ir jo­kiu bū­du ne­pa­si­duo­ti už­ko­duo­ta jų krau­jy­je. Žmo­nės ten ti­ki per­ga­le ir ži­no, kad tai ka­da nors įvyks. Kai ta­ve su­pa to­kie at­si­da­vę žmo­nės, tiek at­vež­ti iš ka­ro lau­ko, tiek ir li­go­ni­nės per­so­na­las, tai už­kre­čia.

Dar nu­ste­bi­no uk­rai­nie­čių po­žiū­ris į mus, sa­va­no­rius me­di­kus. Li­go­ni­nei va­do­va­vo, pa­cien­tų srau­tą kont­ro­lia­vo du ka­riš­kiai, pul­ki­nin­kas ir pa­pul­ki­nin­kis. Kar­tą drauge su jais va­ka­rie­nia­vo­me, ir pul­ki­nin­kas mums sa­ko: „Aš vis­ką su­pran­tu, mes ne­tu­ri­me, kur trauk­tis, čia mū­sų na­mai. Bet ką jūs čia da­ro­te? Jūs su­vo­kia­te, kad pa­li­ko­te vi­siš­kai sau­gius na­mus ir at­vy­ko­te į ša­lį, ku­rio­je vyks­ta ka­ras?“ O mums to­kių klau­si­mų ne­ki­lo. Kas ki­tas pa­dės, jei ne sa­vi. Mes ma­tė­me tą so­viet­me­tį, aš dar jo ra­ga­vau ir ži­nau, ką tai reiš­kia. Tik­rai ne­be­no­riu, kad tie lai­kai su­grįž­tų. Jau­nų žmo­nių ran­ko­se yra atei­tis, ir mes tu­ri­me ko­vo­ti už lais­vę“, – įsi­ti­ki­nęs pa­trio­tiš­kas vy­ras.

Svar­bu ne­pa­si­duo­ti pro­pa­gan­dai

Pak­laus­tas, ar lie­tu­viams už­ten­ka pa­trio­tiš­ku­mo bei ko­vin­gu­mo sto­vė­ti už sa­vo ša­lies ver­ty­bes, P. Pies­lia­kas su­si­mąs­tė. Anot me­di­ko, mū­sų vi­suo­me­nei trūks­ta vie­ny­bės, o su­si­skal­dy­mas ša­ly­je ky­la dėl per daug leng­vai pa­sie­kia­mos de­zin­for­ma­ci­jos.

„Kaip sa­kė pa­tys uk­rai­nie­čiai, Lu­hans­ką ir Do­nec­ką jie pra­ra­do to­dėl, kad ten per te­le­vi­zi­ją iš Ru­si­jos iš­ti­sai bu­vo trans­liuo­ja­ma pro­pa­gan­da. Kai ku­rie uk­rai­nie­čiai tiek įti­kė­jo ru­sų pro­pa­gan­da, kad sun­ku su­vok­ti“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Gy­dy­to­jas mū­sų ša­lies gy­ven­to­jams, nu­si­tei­ku­siems prieš pa­gal­bą Uk­rai­nos žmo­nėms bei sa­kan­tiems, kad Lie­tu­vai ne­rei­kia kiš­tis į ka­rą ki­to­je ša­ly­je, tu­ri pa­pras­tą paaiš­ki­ni­mą. „O jūs su­pran­ta­te, kad šian­dien ka­riau­ja uk­rai­nie­čiai, ir jei­gu jie pra­lai­mės, tai ki­ti bū­si­me mes? Jūs ma­no­te, kad ru­sai ten su­stos? Ne­sus­tos. Jei jų nie­kas ne­sus­tab­dys, jie ne­sus­tos. Mes, Bal­ti­jos ša­lys, bū­tu­me pir­ma­sis tai­ki­nys po Uk­rai­nos pra­lai­mė­ji­mo. Ta grės­mė yra di­džiu­lė, tik gal ne vi­si tai su­pran­ta ir ver­ti­na. Svei­ko pro­to žmo­gus tur­būt ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti to­kio sce­na­ri­jaus, kad XXI am­žiu­je vyks to­kie da­ly­kai, ką šian­dien ma­to­me Uk­rai­no­je. Kiek­vie­nam skep­tiš­kai nu­si­tei­ku­siam tie­siog rei­kia ten pa­bū­ti ir pa­ma­ty­ti, kas da­ro­si. Nes tos de­zin­for­ma­ci­jos yra ma­rios. Ir pro­pa­gan­dos taip pat. Ži­no­ma, jos yra iš abie­jų pu­sių. Tik iš Uk­rai­nos pu­sės pro­pa­gan­da ki­to­kia – ne dėl šmeiž­to, o dėl psi­cho­lo­gi­nės ir ko­vi­nės dva­sios pa­lai­ky­mo, kad žmo­nės ne­nu­leis­tų ran­kų ir ne­pa­si­duo­tų“, – įžval­go­mis da­li­jo­si gy­dy­to­jas.

Sau­gu­mas – svar­bi ver­ty­bė

Lie­tu­vių me­di­kų ko­man­da į Uk­rai­ną bu­vo siun­čia­ma kiek įma­no­ma lai­kan­tis sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų. Vi­si me­di­kai ve­žė­si kup­ri­nes su du­jo­kau­kė­mis, iš­gy­ve­ni­mo rin­ki­niais, šiek tiek mais­to ir ki­tais daik­tais. Ir su 15 ki­log­ra­mų sve­rian­čia kup­ri­ne jie kiek­vie­ną die­ną ėjo vi­sur. Ki­je­ve me­di­kams te­ko vaikš­čio­ti su ne­per­šau­na­mo­mis lie­me­nė­mis. Nors bu­vo pa­si­ruoš­ta ir ži­no­ma, ko ga­li­ma ti­kė­tis, pa­si­tai­kė ne­nu­ma­ty­tų si­tua­ci­jų.

Rus­niš­kis gy­dy­to­jas pa­sa­ko­jo, kad po ap­si­lan­ky­mo Uk­rai­no­je oro pa­vo­jaus si­re­na įga­vo vi­sai ki­to­kią pra­smę. Si­re­nos, per­spė­jan­čios apie bom­bar­da­vi­mą ne­to­lie­se, ten bū­da­vo gir­di­mos ga­na daž­nai. To­kiais at­ve­jais me­di­kai tie­siog grieb­da­vo kup­ri­nes ir bėg­da­vo į slėp­tu­vę.

Pa­si­kei­tė po­žiū­ris ir į ka­ri­nę tech­ni­ką – anks­čiau pa­ma­čius ka­ri­nės tech­ni­kos kon­vo­jų at­ro­dy­da­vo, kad tai tar­si pa­si­di­džia­vi­mo, stip­ry­bės ženk­las, o da­bar nuo­mo­nė – prie­šin­ga.
„Kai va­žia­vo­me pro Bu­čą, ma­tė­me dau­gy­bę su­sprog­din­tų, ap­de­gu­sių tan­kų. Jų bu­vo pil­na vi­sur, pa­ke­lė­se, pa­miš­kė­se. Tie vaiz­dai li­ko at­min­ty­je, jų neišt­rin­si. Vi­siš­kai su­vo­kiu, kad tas pa­ts ga­li bū­ti ir pas mus, ne­sa­me nuo to ap­sau­go­ti. Žmo­gus vi­sa­da pa­gal­vo­ji, kas bū­tų, jei­gu bū­tų, bet bai­mei ne­ga­li­ma duo­ti vir­šaus. <…> Sau­gu­mas yra svar­bi ver­ty­bė, ir jo, ypač bū­nant Uk­rai­no­je, tik­rai no­rė­jo­si. Pa­vyz­džiui, grįž­tant į Lie­tu­vą au­to­bu­su rei­kė­jo įveik­ti ne­ma­žą at­stu­mą – nuo Čer­ka­sų iki sie­nos ga­na to­li, ir ne­ži­nai, kas, ka­da ir kur ga­li nu­tik­ti. Jau, at­ro­dė, tuoj kir­si­me sie­ną, ga­lė­si­me at­si­kvėp­ti, o prieš mus į ke­lią ėmė ir iš­lin­do tan­ke­tė ir va­žia­vo ta pa­čia kryp­ti­mi. Tas sau­gu­mas kaip­mat iš­ga­ra­vo, nors bu­vo li­kę tik dvi­de­šimt ki­lo­met­rų iki sie­nos. Aiš­ku, ten vy­ko mo­ky­mai, uk­rai­nie­čių ka­riai va­žia­vo iš vie­no po­li­go­no į ki­tą. Sup­ran­ta­ma, ka­ro me­tas, bet tan­ke­tės ne vi­sa­da po mies­tą va­ži­nė­ja ir jas pa­ma­čius iš kar­to su­klūs­ti“, – apie neeilinius išgyvenimus pa­sa­ko­jo me­di­kas.

Ki­tas da­ly­kas, šiek tiek kė­lęs ne­ri­mą, – blok­pos­tai, ku­rių bu­vo tik­rai ne­ma­žai – prieš kiek­vie­ną til­tą, san­kry­žas ir ki­tas svar­bias vie­tas. Me­di­kai iš­gy­ve­no to­kią si­tua­ci­ją, kai nu­va­žiuo­jant į san­dė­lį tie po­stai bu­vo vi­siš­kai tuš­ti, o grįž­tant vi­si jie bu­vo už­pil­dy­ti. Aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad kaž­kas vyks­ta, bet nie­kas ne­sa­kė, kas.

„Mū­sų ko­man­da bu­vo mo­ty­vuo­ta, vi­si bu­vo­me blai­viai mąs­tan­tys, or­ga­ni­zuo­ti. Ži­no­jo­me, kad ga­li­me vie­ni ki­tais pa­si­ti­kė­ti, ir sau­go­jo­mės kiek ga­lė­jo­me. Da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad bū­nant čia vis­kas at­ro­do bai­siau, ne­gu bū­nant ten. Di­džiau­sią ne­ri­mą vi­sa­da tur­būt ke­lia ne­ži­no­ji­mas. Bu­vo, aiš­ku, tų ne­jau­kių mo­men­tų, bet tai neat­ro­dė taip bai­su, kaip sė­dint čia ir se­kant įvy­kius. O jei reik­tų į Uk­rai­ną vyk­ti dar kar­tą, ne­dve­jo­da­mas tai pa­da­ry­čiau. Man nu­si­bos­ta mo­no­to­ni­ja, mėgs­tu iš­šū­kius. Tur­būt ir trau­ma­to­lo­gi­jos sri­tį pa­si­rin­kau to­dėl, kad ji me­di­ci­no­je vie­na ekst­re­ma­liau­sių“, – kal­bė­jo per­spek­ty­vus gy­dy­to­jas P. Pies­lia­kas.