TEL­ŠIAI – Že­mai­ti­jos, is­to­ri­nio-et­no­kul­tū­ri­nio Eu­ro­pos re­gio­no, sos­ti­nė

Praė­ju­sią sa­vai­tę Tel­šiuo­se lan­kė­si LR kul­tū­ros mi­nist­ras Si­mo­nas Kai­rys. Su juo su­si­ti­ko Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Al­gir­das Žeb­raus­kas. Jis mi­nist­rui per­da­vė svar­bų do­ku­men­tą – ap­ra­šą, ko­dėl Tel­šiai tu­rė­tų bū­ti ofi­cia­liai įtei­sin­ti kaip Že­mai­ti­jos sos­ti­nė. „Is­to­ri­nė Eu­ro­pos že­mė Že­mai­ti­ja gy­va, gy­va jos uni­ka­li sa­vas­tis, kal­ba. Ma­nau, atė­jo me­tas grą­ži­nant šiai že­mei bent da­lį sko­los ženg­ti ne­di­de­lį, bet svar­bų žings­nį – įtei­sin­ti Tel­šių kaip is­to­ri­nio Že­mai­ti­jos re­gio­no sos­ti­nės sta­tu­są“, – raš­te dės­to Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas.

Že­mai­ti­ja (lot. „Sa­mo­gi­tia“) – is­to­riš­kai su­si­for­ma­vu­si Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos da­lis, is­to­ri­nis Eu­ro­pos re­gio­nas, ku­ria­me per aš­tuo­nis šimt­me­čius išug­dy­tas sa­vi­tas re­gio­no iden­ti­te­tas, iš­sau­go­ta sa­vi­ta vie­na iš gy­vų bal­tų kal­bų – že­mai­čių kal­ba (re­gist­ruo­ta tarp­tau­ti­nia­me kal­bų re­gist­re (ISO 639-3 sgs), sa­vi­tos tra­di­ci­jos ir pa­pro­čiai, puo­se­lė­ja­ma pa­gar­ba uni­ka­liai ir gar­bin­gai kraš­to is­to­ri­jai, pa­li­ku­siai ma­to­mą pėd­sa­ką Eu­ro­pos ir pa­sau­lio is­to­ri­jo­je, su­vai­di­nu­siai le­mia­mą vaid­me­nį for­muo­jan­tis Lie­tu­vos vals­ty­bei.

Že­mai­ti­jos ka­ro (XIII–XV a.) su vo­kie­čių or­di­nais lai­ko­tar­piu svar­biau­siu Že­mai­ti­jos cent­ru, ma­no­ma, bu­vo stip­ri Med­vė­ga­lio pi­lis. Po pa­sku­ti­nės Eu­ro­pos že­mės – Že­mai­ti­jos krikš­to (1413 m.), tiks­liau – Mel­no tai­kos (1422 m.), Že­mai­ti­jai ta­pus in­teg­ra­lia, pla­čios au­to­no­mi­jos LDK že­me, trum­pam, čia re­zi­duo­jant pir­ma­jam Že­mai­ti­jos se­niū­nui My­ko­lui Kęs­gai­lai, Že­mai­ti­jos cent­ru bu­vo Kra­žiai, bet jau nuo XV a. vi­du­rio iki 1795 m. (ca­ri­nės Ru­si­jos oku­pa­ci­jos) is­to­ri­nis Že­mai­ti­jos cent­ras – Ra­sei­niai. Čia, kur Že­mai­ti­jos ba­jo­rai ke­lis šimt­me­čius rin­ko Že­mai­ti­jos se­niū­nus, dir­bo Že­mai­ti­jos že­mės teis­mas, bu­vo ren­ka­mi Že­mai­ti­jos de­le­ga­tai į ATR Sei­mą… 1758 m. su­si­rin­kę Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tės ba­jo­rai iš­kė­lė rei­ka­la­vi­mą Že­mai­ti­jo­je įkur­ti dau­giau teis­mų. Po ke­le­to me­tų, 1764 m., Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos Sei­mo spren­di­mu Tel­šiuo­se įkur­tas ant­ras Že­mai­ti­jos že­mės teis­mas pa­da­li­nant Že­mai­ti­ją į dvi teis­mi­nes re­par­ti­ci­jas (lot. „re­par­ti­tio“ – ati­da­li­ji­mas) – Ra­sei­nių ir Tel­šių. Tai lė­mė, kad jau XVIII a. ant­ro­jo­je pu­sė­je Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tė­je pra­de­da for­muo­tis nau­jas ad­mi­nist­ra­ci­nis cent­ras Tel­šiai. ATR Sei­mo spren­di­mas ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis. XV a. pra­džio­je Tel­šiuo­se įku­ria­mas ka­ra­liš­ka­sis dva­ras. Tel­šiai jau nuo 1527 m. mi­ni­mas kaip Tel­šių pa­vie­to cent­ras. 1536 m. pa­sta­to­ma pir­mo­ji mies­to baž­ny­čia, įstei­gia­ma Tel­šių pa­ra­pi­ja, pra­de­da veik­ti pa­ra­pi­nė mo­kyk­la. 1569 m. Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tės ma­ti­nin­kas Jo­kū­bas Les­kaus­kis nu­žy­mi au­gan­čio Tel­šių mies­to ri­bas. 1624 m. įku­ria­mas Tel­šių ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­nas, pa­sta­to­ma ant­ro­ji mies­to me­di­nė (vie­nuo­ly­no) baž­ny­čia, o 1650 m. prie jos – ir mū­ri­nė Lo­re­to Šv. Ma­ri­jos kop­ly­čia. Spė­ja­ma (neiš­li­ko ra­šy­ti­niai šal­ti­niai), kad XVII a. pa­bai­go­je Tel­šiams bu­vo su­teik­ta tur­gaus pri­vi­le­gi­ja ir Mag­de­bur­go tei­sės.
1764 m. įkur­tai Tel­šių teis­mi­nei re­par­ti­ci­jai pri­skir­ta di­de­lė va­ka­rų Že­mai­ti­jos te­ri­to­ri­ja – 11 se­nų­jų Že­mai­ti­jos pa­vie­tų: Tel­šių, Vieš­vė­nų, Pa­tum­ša­lių, Pla­te­lių, Gon­din­gos, Me­din­gė­nų, Ža­rė­nų, Tve­rų, Še­du­vos ir Pa­lan­gos. Mies­te įku­ria­ma raš­ti­nė, jung­ti­nis že­mės teis­mas, ku­ris su­jun­gė že­mės, pi­lies ir pa­ka­ma­rio teis­mų funk­ci­jas. 1761–1765 m. vie­toj su­de­gu­sios me­di­nės baž­ny­čios pa­sta­ty­to­je mū­ri­nė­je Tel­šių ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no baž­ny­čio­je ren­ka­si ir Tel­šių pa­vie­to ba­jo­rų sei­me­liai, ku­rie spren­dė ne tik kraš­tui svar­bius klau­si­mus, bet ir rin­ko sa­vi­val­dos at­sto­vus į nau­jai įkur­tą sa­vi­val­dos or­ga­ną – Ci­vi­li­nę ka­ri­nę pa­vie­to ko­mi­si­ją. Ko­mi­si­jos už­da­vi­nys bu­vo rū­pin­tis že­mės ūkiu, ama­tais, pre­ky­ba, mo­kyk­lo­mis, so­cia­li­ne glo­ba, vyk­dy­ti cent­ri­nių val­džios ins­ti­tu­ci­jų nu­ro­dy­mus, tvar­ky­ti šau­ki­mus į ar­mi­ją ir kt. 1791 m. (Ket­ve­rių me­tų) ir 1793 m. (Gar­di­no) ATR Sei­mų priim­tos kons­ti­tu­ci­jos Že­mai­ti­jai pa­tvir­ti­no tris re­par­ti­ci­jas su cent­rais Ra­sei­niuo­se, Tel­šiuo­se ir Šiau­liuo­se. 1791 m. gruo­džio 6 d. ka­ra­lius Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas siek­da­mas pa­ska­tin­ti mies­to at­si­ga­vi­mą po šved­ka­rio ne­gan­dų su­tei­kė Tel­šiams Mag­de­bur­go tei­sių at­nau­ji­ni­mo pri­vi­le­gi­ją. 1795 m. po tre­čio­jo ATR pa­da­li­ji­mo kraš­tą oku­pa­vus ca­ri­nei Ru­si­jai Tel­šiai ta­po Lie­tu­vos (iki 1802 m.), vė­liau Vil­niaus (iki 1843 m.) ir ga­liau­siai Kau­no gu­ber­ni­jos Tel­šių ap­skri­ties (rus. – ujezd) cent­ru. Anuo­met Tel­šių ap­skri­tis apė­mė 5306 kv. km te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je gy­ve­no tiems lai­kams di­džiu­lis gy­ven­to­jų skai­čius – per 200 tūkst. žmo­nių. Ca­ro val­džios me­tais Tel­šiuo­se, la­biau­siai į va­ka­rus nu­to­lu­sios, ne­ra­mios (Tel­šiai ne tik 1831 m. ir 1863 m. su­ki­li­mų cent­ras Že­mai­ti­jo­je, bet ir su­si­ję su pla­čiai nu­skam­bė­ju­sia Kęs­tai­čių ir Kra­žių baž­ny­čių gy­ny­ba) Ru­si­jos im­pe­ri­jos ap­skri­ties cent­re, įku­ria­ma ap­skri­ties ad­mi­nist­ra­ci­ja, po­li­ci­jos nuo­va­da, ka­zo­kų pul­kas, pa­sta­to­mi teis­mo ir ka­lė­ji­mo pa­sta­tai, įku­ria­mas pa­štas, te­leg­ra­fas, mies­to li­go­ni­nė, įsi­ku­ria vais­ti­nė, gais­ri­nė, ant­ro­ji Lie­tu­vo­je fo­toa­tel­jė, pa­sta­to­ma di­džiu­lė spi­ri­to ga­myk­la. 1875 m. mies­te įsteig­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­ma Tel­šių je­ši­va – uni­ver­si­te­ti­nė žy­dų ra­bi­nų mo­kyk­la (čia su­kur­tas vie­nas iš tri­jų pa­sau­ly­je ži­no­mų To­ros dės­ty­mo me­to­dų), vei­kia ba­jo­rų pro­gim­na­zi­ja. XX a. pr. Tel­šiuo­se įku­ria­ma mer­gai­čių (čia dės­ty­ti lie­tu­vių (že­mai­čių) kal­ba tei­si­nin­ko S. Na­ru­ta­vi­čiaus pa­stan­go­mis gau­tas pir­mas Lie­tu­vo­je ofi­cia­lus ca­ro val­džios lei­di­mas) bei ber­niu­kų gim­na­zi­jos. Mies­te, be (už­da­rius vie­nuo­ly­ną) pa­ra­pi­ne pa­vers­tos ber­nar­di­nų baž­ny­čios, vei­kia pen­kios si­na­go­gos, liu­te­ro­nų kir­chė, o nu­grio­vus se­ną­ją pa­ra­pi­nę mies­to baž­ny­čią ir prie jų pa­nai­ki­nus se­ną­sias ka­ta­li­kų ka­pi­nes, pa­sta­to­ma tur­tin­gai de­ko­ruo­ta neo­bi­zan­ti­nio sti­liaus mū­ri­nė sta­čia­ti­kių cerk­vė.

Ne­pai­sant ca­ri­nės kraš­to prie­spau­dos, Tel­šių kaip Že­mai­ti­jos cent­ro reikš­mė nuo­lat au­go ir stip­rė­jo. Mies­te su­si­tel­ku­si švie­suo­me­nė plė­to­jo kul­tū­ri­nes-is­to­ri­nes Že­mai­ti­jos tra­di­ci­jas. Čia anuo­met gy­ve­no ir dir­bo gar­sūs Že­mai­ti­jos ty­ri­nė­to­jai My­ko­las Eus­ta­chi­jus Brenš­tei­nas ir Ju­ze­fas Per­kovs­kis, vie­nas se­niau­sių Lie­tu­vos poe­tų An­ta­nas Kle­men­sas, pir­mo­ji Lie­tu­vos mo­te­ris poe­tė Ka­ro­li­na Pra­niaus­kai­tė, dai­li­nin­kas Leo­pol­das Pet­ras And­ri­jaus­kas ir dau­ge­lis ki­tų. Jau 1907 m. Tel­šių mies­te švie­suo­lių ini­cia­ty­va vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ti ke­li spek­tak­liai že­mai­čių kal­ba. De­da­mos di­džiu­lės vi­suo­me­nės pa­stan­gos Tel­šiuo­se įkur­ti gim­na­zi­jas, pla­ti­na­ma lie­tu­viš­ka spau­da. Tie­sa, kal­bant apie Tel­šių ap­skri­ties te­ri­to­ri­ją rei­kia pa­žy­mė­ti, kad 1819 m. nuo Vil­niaus gu­ber­ni­jos Tel­šių ap­skri­ties te­ri­to­ri­jos, di­de­lių Kur­šo gu­ber­ni­jos pre­ky­bi­nin­kų pa­stan­go­mis nuo be­veik 600 m. bu­vu­sios Že­mai­ti­jos ku­ni­gaikš­tys­tės te­ri­to­ri­jos, bu­vo at­skir­ta ir pri­jung­ta prie Kur­šo gu­ber­ni­jos Že­mai­ti­jos va­ka­ri­nė da­lis – Pa­lan­ga ir jos apy­lin­kės su Šven­tą­ja. Toks ad­mi­nist­ra­ci­nis su­skirs­ty­mas iš­li­ko 120 me­tų iki kai­ze­ri­nės Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nės įvyk­dy­tos kraš­to oku­pa­ci­jos 1915 m. Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ja vo­kie­čiams sie­kiant griež­tos te­ri­to­ri­jos kont­ro­lės ir efek­ty­vaus mo­kes­čių su­rin­ki­mo pa­da­lin­ta į 44 ma­žas ap­skri­tis. Bu­vu­sios Tel­šių ap­skri­ties te­ri­to­ri­jo­je įsteig­tos trys ap­skri­tys: Kre­tin­gos, Se­dos ir Tel­šių. Tarp ap­skri­čių la­bai ap­ri­bo­ja­mas ju­dė­ji­mas. Vi­sa Lie­tu­va iš­gy­ve­na sun­kų, kraš­tą la­bai se­ki­nan­tį lai­ko­tar­pį.

1918 m. at­kū­rus Lie­tu­vos vals­ty­bę, jau gruo­džio 17 d. vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras iš­lei­do ap­link­raš­tį, ku­riuo bu­vo at­kur­tos ap­skri­čių vir­ši­nin­kų ins­ti­tu­ci­jos, o 1919 m. lie­pos 1 d. vals­ty­bės pre­zi­den­to A. Sme­to­nos ir mi­nist­ro pir­mi­nin­ko M. Sle­že­vi­čiaus pa­si­ra­šy­ta­me Apsk­ri­čių sie­nų ir cent­rų įsta­ty­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jo­je nu­sta­ty­tos 20-ties ap­skri­čių ri­bos ir įvar­dy­ti ap­skri­čių cent­rai. Tel­šių ap­skri­ties (2601 kv. km; 80,5 tūkst. gyv.; 1923 m.) cent­ru nu­ro­dy­ti Tel­šiai. 1926 m. ba­lan­džio 1 d. po­pie­žiaus Pi­jaus XI bu­le įstei­gus Lie­tu­vos baž­ny­ti­nę pro­vin­ci­ją Tel­šiai, at­si­žvel­giant į is­to­ri­nę tra­di­ci­ją (ir tai, kad Tel­šiai po 1831 m. su­ki­li­mo, 1840 m. iš­kė­lus Že­mai­čių vys­ku­po re­zi­den­ci­ją į Kau­ną, įvar­di­ja­mi Že­mai­čių vys­ku­pi­jos cent­ru), ta­po ne tik ap­skri­ties, bet ir di­džią­ją Že­mai­ti­jos da­lį api­man­čios Tel­šių vys­ku­pi­jos su Klai­pė­dos pre­la­tū­ra sos­ti­ne. Mies­tas at­si­gau­na ir la­bai spar­čiai au­ga. Čia su­si­tel­kia stip­rus gar­sių Že­mai­ti­jos in­te­lek­tua­lų bran­duo­lys, vei­kia dvi aukš­to­sios mo­kyk­los (pa­sau­li­nio gar­so žy­dų ra­bi­nų mo­kyk­la Tel­šių je­ši­va (įk. 1873 m.) ir Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja (įk. 1928 m.), gar­si kul­tū­ri­nė Kank­lių drau­gi­ja, sa­vo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu įvai­riuo­se Že­mai­ti­jos mies­tuo­se pa­sta­čiu­si per 400 spek­tak­lių (teat­ro tra­di­ci­ja Tel­šiuo­se sie­kia XIX a. pra­džią). „Pie­no la­šo“ drau­gi­ja įku­ria vai­kų dar­že­lį, pa­sta­to­ma vie­na mo­der­niau­sių Lie­tu­vo­je konst­ruk­ty­viz­mo sti­liaus Vys­ku­po M. Va­lan­čiaus gim­na­zi­ja, pa­ren­gu­si vi­są ple­ja­dą gar­sių in­te­lek­tua­lų, poe­tų, ra­šy­to­jų, vals­ty­bės vei­kė­jų, mo­der­nus pra­di­nių mo­kyk­lų komp­lek­sas, ren­ka­mos vi­suo­me­nės lė­šos Že­mai­čių teat­ro sta­ty­bai, įku­ria­ma pir­mo­ji Lie­tu­vo­je žy­dų mer­gai­čių gim­na­zi­ja (Tel­šiuo­se re­zi­duo­ja vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos ra­bi­nas), Tel­šių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ja, pa­sta­to­mi Vys­ku­pų rū­mai, vien vi­suo­me­nės lė­šo­mis, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“, mo­der­ni ir pui­kiai ap­rū­pin­ta gar­si Tel­šių ama­tų mo­kyk­la (šian­dien VDA Tel­šių fa­kul­te­tas), ku­biz­mo sti­liaus sta­čia­ti­kių cerk­vė, mies­to elekt­ri­nė, mo­der­ni mies­to li­go­ni­nė. Vei­kia du ki­no teat­rai, Tel­šių vys­ku­pi­jos spaus­tu­vė­se spaus­di­na­mos kny­gos, vi­sai Že­mai­ti­jai lei­džia­mi laik­raš­čiai, vei­kia dau­gy­bė kul­tū­ros ir spor­to drau­gi­jų, įku­ria­mas pir­ma­sis Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je Tel­šių ae­rok­lu­bas, vei­kia sim­fo­ni­nis or­kest­ras, nu­tie­sia­mas ge­le­žin­ke­lis, pa­sta­to­ma ge­le­žin­ke­lio sto­tis ir kt.

Ak­ty­viai tvar­ko­mas Tel­šių mies­tas. Tie­sia­mos, grin­džia­mos ir elekt­ra (alie­ji­niai švies­tu­vai mies­to cent­rą ap­švie­tė jau nuo XIX a. vi­du­rio) ap­švie­čia­mos mies­to gat­vės, me­di­nius ša­li­gat­vius kei­čia mies­to ga­myk­lė­lė­je ga­mi­na­mos be­to­ni­nės ša­li­gat­vio ply­te­lės, tvar­ko­mi skve­rai. Anuo­met 8,5 tūkst. gy­ven­to­jų tu­rin­čiuo­se Tel­šiuo­se vei­kia Ka­ted­ra, baž­ny­čia, liu­te­ro­nų kir­chė, cerk­vė ir pen­kios si­na­go­gos… Mies­tas grei­tai ta­po ryš­kiu Že­mai­ti­jos švie­ti­mo ir kul­tū­ros cent­ru. 1931 m., at­si­žvel­giant į la­bai išau­gu­sią Tel­šių kaip Že­mai­ti­jos cent­ro reikš­mę, mies­tui su­tei­kia­mas prio­ri­te­ti­nio (kaip Pa­ne­vė­žys, Šiau­liai) mies­to sta­tu­sas. Tel­šiai tar­pu­ka­riu, tęs­da­mi nuo 1764 m. vis stip­rė­jan­čią is­to­ri­nio-et­no­kul­tū­ri­nio re­gio­no cent­ro tra­di­ci­ją, ta­po pla­čiai pri­pa­žin­ta Že­mai­ti­jos sos­ti­ne.

1940 m. Lie­tu­vos Res­pub­li­ką oku­puo­ja So­vie­tų Są­jun­ga. Už­da­ro­mos Tel­šių aukš­to­sios mo­kyk­los, bib­lio­te­kos, nu­sto­ja veik­ti dau­ge­lis kul­tū­ros ir švie­ti­mo or­ga­ni­za­ci­jų, už­da­ro­mi laik­raš­čiai, pra­si­de­da gy­ven­to­jų per­se­kio­ji­mai ir trė­mi­mai. Pir­mo­mis ka­ro die­no­mis Tel­šių ka­lė­ji­mo po­li­ti­niai ka­li­niai so­vie­tų NKVD ka­riuo­me­nės ir vie­ti­nių ko­la­bo­ran­tų žvė­riš­kai nu­kan­ki­na­mi Rai­nių miš­ke­ly­je, na­cių oku­pan­tai ir jų pa­ka­li­kai įvyk­do ap­skri­ties ir mies­to žy­dų ho­lo­kaus­tą… Bet Že­mai­ti­jos sos­ti­nė ban­do iš­gy­ven­ti ir šiuo siau­bin­gu lai­ko­tar­piu. Mies­te li­ku­sių, ne­pa­sit­rau­ku­sių emig­ra­ci­jon, iš Lie­tu­vos bei Že­mai­ti­jos su­va­žia­vu­sių in­te­lek­tua­lų pa­stan­go­mis įku­ria­mas pro­fe­sio­na­lus Že­mai­čių teat­ras (1942–1949 m.), ban­do­ma gai­vin­ti kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­jas, iš­sau­go­ti Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ ver­ty­bes, je­ši­vos bib­lio­te­ką, si­na­go­gų apei­gi­nius in­dus, švent­raš­čius.

Ant­ros so­vie­tų oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu, dar 1950 m., oku­pa­ci­nė so­vie­tų val­džia įvyk­do ad­mi­nist­ra­ci­nę re­for­mą. Pa­nai­ki­na­mos ap­skri­tys, tarp jų ir be­veik 160 m. gy­va­vu­si Tel­šių ap­skri­tis. So­vie­tai, kaip ir kai­ze­rio oku­pa­ci­jos me­tu, ypa­tin­gą dė­me­sį sky­rė te­ri­to­ri­jos ir vi­suo­me­nės kont­ro­lei, mo­kes­čių rin­ki­mui, kraš­to kul­tū­ros ir tau­tos iden­ti­te­to nai­ki­ni­mui. Tel­šiai, kaip ryš­kus kraš­to kul­tū­ros ir švie­ti­mo ži­di­nys, su­si­lau­kė „ypa­tin­go“ so­vie­tų dė­me­sio. Rep­re­suo­ta in­te­li­gen­ti­ja, už­da­ry­tas Že­mai­čių teat­ras, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ pa­vers­tas ti­pi­niu kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi. Pa­nai­ki­na­mas Tel­šių kaip prio­ri­te­ti­nio mies­to sta­tu­sas, vėl už­da­ro­mos vi­sos kul­tū­ros drau­gi­jos. Spar­čiai, sis­te­min­gai au­gęs ir gra­žė­jęs mies­tas pa­leng­va tam­pa pil­ku ap­leis­tu so­viet­mies­čiu su vys­to­ma pra­mo­ne, nuo­te­ko­mis ter­šia­mu Mas­čio eže­ru, ne­sau­go­mu se­na­mies­čiu, nu­gy­ven­ta mies­to inf­rast­ruk­tū­ra.

Bet Že­mai­čių sos­ti­nės dva­sios so­vie­tams su­nai­kin­ti ne­pa­vy­ko. Iš­li­ko ir ak­ty­viai dir­bo Tel­šių vys­ku­pi­ja, fon­dus to­liau kau­pė ir sis­te­mi­no Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jus (Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“), pra­si­dė­jus vien­kie­mių nai­ki­ni­mui, gelbs­tint et­ni­nį pa­vel­dą įkur­tas Že­mai­ti­jos kai­mo mu­zie­jus. Ama­tų mo­kyk­la pa­leng­va išau­go į stip­rų Tel­šių dai­lės tech­ni­ku­mą, po už­da­ry­mo praė­jus de­šimt­me­čiui vie­toj už­da­ry­to pro­fe­sio­na­laus Že­mai­čių teat­ro vi­suo­me­nės rū­pes­čiu įsi­kū­rė Že­mai­tės liau­dies teat­ras, ban­dy­ta at­kur­ti Že­mai­ti­jos ir Tel­šių he­ral­di­ką…

Jau 1988 m. ru­de­nį, tik pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui, Tel­šiuo­se iš vi­sos Lie­tu­vos su­si­rin­kę in­te­lek­tua­lai įku­ria iki šiol vei­kian­čią (di­džiau­sią Lie­tu­vo­je) Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją, ku­ri iš­ke­lia tiks­lus – sau­go­ti ir puo­se­lė­ti uni­ka­lų is­to­ri­nį Eu­ro­pos re­gio­ną – Že­mai­ti­ją, sau­go­ti ir puo­se­lė­ti šios že­mės iden­ti­te­tą, uni­ka­lią re­gio­no is­to­ri­ją ir sa­vas­tį, sau­go­ti ir puo­se­lė­ti uni­ka­lią sa­va­ran­kiš­ką bal­tų gru­pės že­mai­čių kal­bą. 1990 m. at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę at­ku­ria­mos ap­skri­tys. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas 1994 m. lie­pos 19 d. priė­mė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jos ad­mi­nist­ra­ci­nių vie­ne­tų ir jų ri­bų įsta­ty­mą, ku­rio 5 straips­ny­je pa­tvir­tin­tos ap­skri­tys, jų te­ri­to­ri­jos ir cent­rai. Vie­na jų – Tel­šių ap­skri­tis (plo­tas 4350 kv. km, 174,6 tūkst. gyv.) su cent­ru Tel­šiuo­se. Tel­šių ap­skri­čiai pri­skir­tos Plun­gės, Ma­žei­kių, Tel­šių ra­jo­nų ir Rie­ta­vo (nuo 2000 m.) sa­vi­val­dy­bės. Prii­mant įsta­ty­mą va­do­vau­ta­si kul­tū­ri­niais, is­to­ri­niais, ur­ba­nis­ti­niais, eko­no­mi­niais, geo­po­li­ti­niais, inf­rast­ruk­tū­ros ir ad­mi­nist­ra­ci­niais in­te­re­sais. Šie kri­te­ri­jai su­da­rė ga­li­my­bę su­kur­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį pa­grin­dą te­ri­to­riš­kai di­fe­ren­ci­juo­tai vals­ty­bės po­li­ti­kai vyk­dy­ti, per­tvar­kant ša­lies val­dy­mą į re­gio­nus (Že­mai­ti­ją api­ma ke­tu­rios ap­skri­tys: Klai­pė­dos (da­lis), Tel­šių, Tau­ra­gės ir Šiau­lių (da­lis), ir or­ga­ni­zuo­jant re­gio­ni­nį pla­na­vi­mą bei re­gio­nų ug­dy­mą IŠ­SAU­GANT TA­PA­TY­BĘ, IDEN­TI­TE­TĄ IR SA­VAS­TĮ. 1999 m. prii­ma­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos įsta­ty­mas, pa­ren­gia­mas LR et­ni­nių re­gio­nų že­mė­la­pis (https://www.ekgt.lt/media/dokumentai/naujienos/2022/Etno_pataisytas_20220308_RGB_4K.jpg), ku­ria­me Tel­šiai įvar­dy­ti et­no­kul­tū­ri­nio Že­mai­ti­jos re­gio­no sos­ti­ne. De­ja, ne­pai­sant nuo­sek­lių, dau­gy­bės spe­cia­lis­tų, vi­suo­me­nės ir jai at­sto­vau­jan­čių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų eu­ro­pi­ne pra­kti­ka pa­grįs­tų ar­gu­men­tų, juos ig­no­ruo­jant, ne­dis­ku­tuo­jant, nuei­ta dar tar­pu­ka­ry­je au­tok­ra­ti­niu A. Sme­to­nos val­dy­mo lai­ko­tar­piu su­for­muo­tu uni­ta­rios vals­ty­bės kū­ri­mo, ma­žai vals­ty­bei ypač pa­vo­jin­gu (A. J. Grei­mas) tau­tos iden­ti­te­to ni­ve­lia­ci­jos ir VIEN EKO­NO­MI­NIAIS IN­TE­RE­SAIS grįs­tu ke­liu…

Ne­pai­sant so­viet­me­čiu sis­te­min­gai nai­kin­tos Tel­šių kaip Že­mai­ti­jos sos­ti­nės dva­sios, šian­dien Tel­šiuo­se vei­kia daug re­gio­ni­nio lyg­mens ad­mi­nist­ra­ci­nių, švie­ti­mo ir kul­tū­ros ins­ti­tu­ci­jų, iš ku­rių svar­biau­sios – Tel­šių vys­ku­pi­jos cent­ras (čia re­zi­duo­ja Tel­šių vys­ku­pas, vei­kia vys­ku­pi­jos ku­ri­ja, ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja (prie jos stei­gia­mas Vys­ku­po V. Bo­ri­se­vi­čiaus ir J. Stau­gai­čio mu­zie­jus-edu­ka­ci­nis cent­ras), VDA Tel­šių fa­kul­te­tas, VDA dai­lės ga­le­ri­ja, Že­mai­tės dra­mos teat­ras, gar­sus ir di­džiu­lius, tur­tin­gus fon­dus su­kau­pęs Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“ su fi­lia­lu Var­niuo­se (Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jus) ir Že­mai­ti­jos kai­mo mu­zie­ju­mi Tel­šiuo­se, VšĮ Tel­šių re­gio­ni­nis pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­ras, 6 gim­na­zi­jos, 4 pro­gim­na­zi­jos, 3 pa­grin­di­nės mo­kyk­los, 1 dau­gia­funk­cis cent­ras, VšĮ Že­mai­ti­jos vers­lo cent­ras, VšĮ Tel­šių me­nų in­ku­ba­to­rius, di­džiu­lį kul­tū­ri­nės sklai­dos dar­bą dir­ban­ti Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ja (įk. 1988 m.). Tel­šių se­na­mies­čiui, pa­ren­gus di­de­lės apim­ties ti­ria­mą­ją me­džia­gą, 1988 m. su­teik­tas na­cio­na­li­nio lyg­mens se­na­mies­čio sta­tu­sas, de­da­mos di­džiu­lės pa­stan­gos jį tvar­kant ir sau­gant.

Šian­dien Tel­šių se­na­mies­tis – pri­pa­žin­tas tu­ris­tų trau­kos cent­ras, 2013 m. ES Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos EDEN pro­jek­to nu­ga­lė­to­jas, „Me­nų mies­tas“. 2018 m. Mas­čio pa­kran­tė su 900 vie­tų am­fi­teat­ru pri­pa­žin­ta ge­riau­siu kraš­to­vaiz­džio pro­jek­tu Lie­tu­vo­je. 2013 m. pa­sta­ty­tas tarp­tau­ti­nius rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­tis re­gio­ni­nis cent­ri­nis mies­to fut­bo­lo ir leng­vo­sios at­le­ti­kos sta­dio­nas, re­konst­ruo­tos mies­to aikš­tės, Že­mai­tės dra­mos teat­ras, Kul­tū­ros cent­ras, res­tau­ruo­ta Ka­ted­ra, Vys­ku­pų rū­mai, Tel­šių ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­nas – se­mi­na­ri­ja, gar­sio­ji žy­dų ra­bi­nų mo­kyk­la – Tel­šių je­ši­va (čia stei­gia­mas Že­mai­ti­jos žy­dų mu­zie­jus), is­to­ri­nis Tel­šių ka­lė­ji­mo pa­sta­tas, re­konst­ruo­ja­mas Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“, sau­gan­tis, puo­se­lė­jan­tis ir ug­dan­tis is­to­ri­nės Eu­ro­pos že­mės Že­mai­ti­jos ta­pa­ty­bę, sa­vi­tas tra­di­ci­jas, is­to­ri­nę at­min­tį. Kar­tu tai šiuo­lai­ki­nis mies­tas, at­vi­ras in­ves­ti­ci­joms ino­va­ty­vios ne­tar­šios ga­my­bos plėt­rai, tu­rin­tis tam iš­vys­ty­tą inf­rast­ruk­tū­rą. Ren­gia­mos ga­li­my­bės Tel­šiuo­se vys­ty­ti ir plės­ti svei­ka­ti­ni­mo, mais­to pra­mo­nės, tu­riz­mo ir kon­fe­ren­ci­nio tu­riz­mo pa­slau­gas. Čia – le­gen­di­nio, pa­sau­ly­je ver­ti­na­mo sū­rio „Džiu­gas“ gim­ta­sis mies­tas. At­siž­vel­giant į Tel­šių mies­to is­to­ri­nę, re­gio­ni­nę reikš­mę, kul­tū­ri­nį ir ad­mi­nist­ra­ci­nį po­ten­cia­lą 2002 m. spa­lio 29 d. LR Sei­mo nu­ta­ri­mu Nr. IX-1154 pa­tvir­tin­ta­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jos bend­ra­ja­me pla­ne Tel­šiams pri­skir­ta B – re­gio­ni­nių cent­rų ka­te­go­ri­ja, o 2021 m. rug­sė­jo 29 d. LRV nu­ta­ri­mu Nr. 789 pa­tvir­tin­ta­me LR bend­ra­ja­me pla­ne Tel­šiai pri­skir­ti RE­GIO­NI­NIŲ KOM­PE­TEN­CI­JŲ CENT­RAMS.

Šian­dien bū­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir NA­TO esa­me sau­gūs kaip nie­kad. Pa­tys ga­li­me priim­ti spren­di­mus, pa­de­dan­čius kur­ti ATEI­TĮ, iš­sau­gant SA­VAS­TĮ. Tik ei­da­mi šiuo ke­liu, su­kur­si­me bran­džią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę, tik taip iš­sau­go­si­me vals­ty­bę su jos gy­vas­ties tu­ri­niu – iden­ti­te­tu. Tik iš­lik­da­mi sa­vi­mi bū­si­me įdo­mūs pa­sau­liui ir ga­lė­si­me da­ly­vau­ti kaip ly­gūs pa­sau­lio kul­tū­rų mai­nuo­se. Is­to­ri­nė Eu­ro­pos že­mė Že­mai­ti­ja gy­va, gy­va jos uni­ka­li sa­vas­tis, kal­ba. Ma­nau, atė­jo me­tas grą­ži­nant šiai že­mei bent da­lį sko­los ženg­ti ne­di­de­lį, bet svar­bų žings­nį – ĮTEI­SIN­TI TEL­ŠIŲ KAIP IS­TO­RI­NIO ŽE­MAI­TI­JOS RE­GIO­NO SOS­TI­NĖS sta­tu­są.

Pa­gar­biai – Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, pro­f. Al­gir­das ŽEB­RAUS­KAS