Telšē, Lū­kė, Varnē, De­gātē, Ža­rie­nā, Voštakē… Vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mai – že­mai­tiš­ku­mo šak­nys

Da­bar jau ne tik Tel­šių, bet ir dau­ge­lio ap­lin­ki­nių ra­jo­no mies­te­lių įva­žia­vi­mus puo­šia že­mai­tiš­ki vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mai. Tel­šių ra­jo­ne že­mai­tiš­ku­mas ypač puo­se­lė­ja­mas: mies­te gau­su skulp­tū­rų su že­mai­tiš­kais už­ra­šais, plaz­da že­mai­čių vė­lia­vos, skam­ba že­mai­tiš­ka šnek­ta.
Prie įva­žia­vi­mų į gy­ven­vie­tes mū­sų ra­jo­ne že­mai­tiš­kus pa­va­di­ni­mus jau tu­ri kone vi­si: Tel­šiai, Luo­kė, Tryš­kiai, Ža­rė­nai, De­gai­čiai, Ne­va­rė­nai, Var­niai, Ei­gir­džiai ir kt. Pri­si­jung­ti prie šios gra­žios ini­cia­ty­vos ruo­šia­si ir Ga­dū­na­vo se­niū­ni­ja. Ti­ki­ma­si, kad prie to­kio že­mai­tiš­ku­mo stip­ri­ni­mo pri­si­jungs ir Vieš­vė­nai.
Puo­se­lė­ti že­mai­tiš­ku­mą
Že­mai­tiš­kiems vie­to­var­džiams iš­sau­go­ti di­de­les pa­stan­gas de­da Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Sta­sys Kas­pa­ra­vi­čius. Anot jo, iš­sau­go­ti že­mai­tiš­kų vie­to­vių pa­va­di­ni­mus ne­reiš­kia tik su­rink­ti me­džia­gą, su­ra­šy­ti ją ir pa­teik­ti ar­chy­vui. Tai kur kas dau­giau…
„Že­mai­tiš­kų vie­to­vių iš­sau­go­ji­mas – tai jų ženk­li­ni­mas. Bend­ras dar­bas, skai­ty­mas, jų ro­dy­mas – taip pat la­bai svar­būs rei­ka­lai. Vi­si ženk­lai ro­do, kad že­mai­tiš­ka sa­vi­mo­nė yra gy­va. Juk nie­kas žmo­nių ne­ver­čia dirb­ti, jie pa­tys do­mi­si ir ženk­li­na sa­vo gy­ven­vie­tes“, – sa­ko S. Kas­pa­ra­vi­čius. Džiu­gu, jog prie šios gra­žios že­mai­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mo idė­jos jau jun­gia­si ir Ga­dū­na­vo se­niū­ni­ja. Gra­žiai pa­si­puo­šė Luo­kė – net dviem tar­miš­kais pa­va­di­ni­mais. Mat iš vie­nos pu­sės luo­kiš­kiai kal­ba vie­naip, o iš ki­tos – jau ta kal­bė­se­na šiek tiek ski­ria­si. To­dėl Luo­kės pra­džią vie­no­je pu­sė­je žy­mi „Lū­kė“, ki­to­je – „Lou­kė“. Kol kas prie šios idė­jos ne­pri­si­jun­gė tik Vieš­vė­nai, ku­rie, be­je, Že­mai­ti­jos is­to­ri­jo­je yra la­bai svar­būs.
„Tu­ri­me sa­vo kal­bi­nin­ką pro­f. Juo­zą Pab­rė­žą, ku­ris mums pa­de­da tei­sin­gai ir tai­syk­lin­gai už­ra­šy­ti vie­to­var­džius že­mai­tiš­kai“, – džiau­gia­si S. Kas­pa­ra­vi­čius. Jo tei­gi­mu, au­ten­tiš­ki mies­te­lių pa­va­di­ni­mai skam­ba daug gra­žiau: „Pak­lau­sy­ki­te: De­gai­čiai, Tel­šiai, Var­niai. Ar ne gra­žiau: De­gātē, Varnē, Telšē?“
Svar­biau­sia, pa­sak S. Kas­pa­ra­vi­čiaus, iš vi­so to ne­da­ry­ti jo­kios po­li­ti­kos, tai yra pa­vel­das. „Žmo­nės va­žiuo­ja pro ša­lį – pa­skai­to, su­si­mąs­to, pa­gal­vo­ja – va, koks tik­ra­sis pa­va­di­ni­mas! Pa­žiū­rė­ki­me ir su­si­mąs­ty­ki­me, link kur mes ei­na­me, jau net „Dai­nų dai­ne­lė­se“ vai­kai dai­nuo­ja ang­lų kal­ba… Li­ko dar tik mū­sų him­ną iš­vers­ti ang­liš­kai…“ – įžval­go­mis da­li­ja­si de­gai­tiš­kis.
Re­gio­no sa­vi­tu­mas
Že­mai­tiš­kų vie­to­var­džių iš­sau­go­ji­mas, jų už­ra­šy­mas vie­šai – la­bai svar­būs mo­men­tai mū­sų re­gio­no sa­vi­tu­mui sau­go­ti. Tuo nea­be­jo­ja Tel­šių kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ris­tė, jau­ni­mo et­no klu­bo ,,Čiu­čiu­ruks“ va­do­vė Ri­ta Ma­ci­jaus­kie­nė. Jos tei­gi­mu, nuo so­viet­me­čio iki šių lai­kų iš var­to­se­nos jau yra iš­brauk­ta tūks­tan­čiai is­to­ri­nių vie­to­var­džių, ste­bi­ma to­les­nė jų ny­ki­mo ten­den­ci­ja. Se­nie­ji kai­mų ar vals­čių vie­to­var­džiai yra mū­sų kraš­to kul­tū­ros, is­to­ri­jos, kal­bos (tar­mės, po­tar­mių) ver­ty­bė, ku­rios iš­sau­go­ji­mu pri­va­lo rū­pin­tis ne tik šios sri­ties pro­fe­sio­na­lai, bet ir vals­ty­bė.
„Se­nuo­siuo­se kai­mų ir vien­kie­mių pa­va­di­ni­muo­se glū­di et­no­lo­gi­nė, is­to­ri­nė, kul­tū­ri­nė ir ki­ta svar­bi in­for­ma­ci­ja, sau­go­ti­na kaip mū­sų kul­tū­ros pa­li­ki­mo da­lis, to­dėl bū­ti­na apie juos kuo dau­giau kal­bė­ti, ra­šy­ti, dis­ku­tuo­ti, nes jau šian­die­ną la­bai daug ne­be­tu­ri­me uni­ka­lių, ypač la­bai se­nų vie­to­var­džių. Kar­tais pik­ta, kai gat­vėms pa­va­di­ni­mus duo­da­me ne­pa­si­do­mė­ję tos vie­to­vės vie­to­var­džių kil­me“, – pa­ste­bi R. Ma­ci­jaus­kie­nė.
Žai­di­mai rei­ka­lin­gi
Apie že­mai­tiš­kus vie­to­var­džius sa­vo min­ti­mis da­li­jo­si ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Tei­sės ir ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riaus kal­bos tvar­ky­to­ja Bi­ru­tė Žul­ku­tė: „Mū­sų vie­to­var­džiai – ne tik bal­tų kal­bų pa­li­ki­mas. Vi­sai kas ki­ta yra tų vie­to­var­džių gra­fi­nė iš­raiš­ka. Ga­li­ma su­si­gal­vo­ti pie­ši­nius, reiš­kian­čius žo­džius, ga­li­ma rai­džių raš­tą. Taip pra­si­de­da ar­ba gy­ve­ni­mą paį­vai­ri­nan­tis žai­di­mas, ar­ba nau­jos bend­ri­nės kal­bos kū­ri­mas. Žai­di­mai rei­ka­lin­gi. Įdo­miau pa­tiems, ga­li­ma ir tu­ris­tams pa­ro­dy­ti. Bet ku­rios bend­ri­nės kal­bos kū­ri­mas yra la­bai il­gas, su­dė­tin­gas, daug re­sur­sų rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas. Kal­bos pri­tai­ky­mas var­to­ti ją bet ko­kio sti­liaus raš­tuo­se nė­ra toks pa­pras­tas. Ma­nau, kad net bend­ri­nė lie­tu­vių kal­ba vis dar te­bė­ra ne­su­si­for­ma­vu­si iki ga­lo.“
Išskirtinumas – savita žemaičių kalba
„Esu šven­tai įsi­ti­ki­nęs: ir pa­sau­liui, ir ap­lin­ki­niams, ir ar­ti­mie­siems ir pa­tys sau bū­si­me įdo­mes­ni, pras­min­ges­ni ir šil­tes­ni, bet ne stan­dar­ti­niu vie­no­du­mu, o kaip tik sa­vi­tu skir­tin­gu­mu. Mums, že­mai­čiams, vie­nas iš to­kių pa­ma­ti­nių to skir­tin­gu­mo ak­me­nų yra gy­va ir sa­vi­ta že­mai­čių kal­ba, jos nuo­sta­bio­sios tar­mės ir dau­gy­bė spal­vin­gų šne­kų šne­ke­lių“, – pažymėjo kal­bi­nin­kas do­cen­tas hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Juo­zas Pab­rė­ža.