Tado ir Lauryno iššūkis: pėsčiomis tiesia linija per Lietuvą į Telšius

Orų išdaigos, pažintis su laukine gamta, žmonių gerumas – šiuos ir dar daugelį kitų įspūdžių patyrė du jaunuoliai – Tadas Račinskas ir Laurynas Bagdonas, praėjusią savaitę leidęsi į žygį iš Kauno į Telšius. Apie 200 kilometrų pėsčiomis įveikę telšiškiai ant Zakso kalno pasitikusiems artimiesiems šypsodamiesi sakė: „Dar niekada nėra buvę taip gera pamačius Telšių miesto ženklą. Jau išvydus pirmą nuorodą link Telšių tiesiog užplūdo energijos banga, atsirado dar daugiau jėgų.“

Monika GIRDVAINĖ

Teko perplaukti upę

Iš Telšių kilę Tadas ir Laurynas atostogas pradėjo energingai. Pirmąją jų dieną, liepos 4-ąją, jaunuoliai iš Kauno, nuo Devintojo forto, patraukė į gimtuosius Telšius. Apie 200 kilometrų atstumą įveikė per keturias su puse dienos. Penktadienio vidudienį ant Zakso kalno atžygiavę vaikinai, nors ir skaudančiomis, nutrintomis kojomis, pavargę, buvo nusiteikę optimistiškai ir su šypsenomis veiduose.

„Susipažinome kariuomenėje, abu esame toje pačioje kuopoje. Vos tik sužinojau, kad Tadas iš Telšių, iš karto abu suradome bendrą kalbą. Diskutuojant apie vasaros planus išsakiau idėją, kad žadu surengti žygį į Telšius, tai Tadas nedvejodamas palaikė šią mano mintį ir pats prisijungė“, – apie sumanymą pėsčiomis eiti į Telšius pasakojo Laurynas.

Į pirmąjį savo gyvenime tokio pobūdžio žygį vaikinai leidosi žemėlapyje nuo Kauno iki Telšių nusibrėžę tiesią liniją ir eidami mėgino nuo jos nenutolti. Tad teko eiti visur – per pievas, miškus, pelkes, dilgėlynus, keliais ir keliukais.

„Pačioje žygio pradžioje pirma mūsų kliūtis buvo Nevėžio upė. Trumpindami atstumą ją perplaukėme. Paskui, kirsdami kelią, sugalvojome eiti per mišką, per laukus, kur tiek pilna mašalų ir kitų vabzdžių, kad nuo jų tiesiog buvo aplipusios visos kojos. Teko bristi per dilgėles, žoles virš galvos. Vėliau nusprendėme savęs nebekankinti ir daugiau eiti keliais bei keliukais“, – įspūdžiais dalijosi žygeiviai.

Planus pakoregavo orai ir kalnai

Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Žvalgybos kuopoje tarnaujantys jaunuoliai teigė, kad specialaus fizinio pasirengimo prieš žygį jiems nereikėjo – vaikinai aktyvų gyvenimą gyvena nuolatos. Ryžto, psichologinės bei fizinės ištvermės ir pasitikėjimo savimi jiems taip pat netrūksta – šios savybės dirbant karo tarnyboje yra išugdytos.

Kas reikalinga einant į žygį pėsčiomis, jaunuoliai taip pat turi pakankamai žinių, tad problemų ruošiant maisto bei vandens atsargas ar dedantis daiktus neiškilo. Sunkiausia žygeiviams buvo įveikti kalnuotas vietas, planus koregavo orai.

„Planavome atstumą įveikti per keturias dienas, tačiau planus pakoregavo lietus. Pirmadienį daug lijo, tai šlapiais batais negalėjome įveikti užsibrėžto atstumo. Pirmomis dienomis turėjome daugiausiai energijos, jėgų, paskui žingsniai darėsi mažesni, jėgos seko, daugiau ilsėdavomės. Per dieną stengdavomės įveikti ne mažiau kaip 40 kilometrų. Daugiausiai, apie 50 kilometrų, nuėjome trečią dieną“, – kalbėjo Tadas.

Kelionę pradėję lygiu keliu, kariškiai nuo antradienio, ties Ariogala, pamatė visai kitokį kraštovaizdį – prasidėjo kalnai ir pakalnės. Vaikinai juokavo, kad tik eidami žygį supratę, kokia kalvota yra Žemaitija. Dažnas lipimas į kalnus pareikalavo papildomų jėgų.

Patyrė neeilinių įspūdžių

„Einant nuo Kauno iki Kelmės aplinka mažiau sutvarkyta, pievos, miškai ne tokie prižiūrėti, o jau nuo Kelmės viskas kitaip. Žemaitijoje tiesiog širdis džiaugėsi. Čia žemdirbių kraštas. Ir žmonės čia visai kitokie. Jie mums mojavo, signalizavo, linkėjo sėkmės. Jautėme palaikymą, ko žygio pradžioje tikrai nebuvo. <…> Smagu buvo eiti per kaimus, ten dar kitoks gyvenimas. Liolių kaime pataikėme į Mindauginių šventę. Buvome svetingai sutikti, pavalgydinti. Ėjimas savame krašte paliko nepamirštamų emocijų. Apskritai Lietuva yra labai graži šalis“, – džiaugėsi Tadas ir Laurynas.

Gamtoje mėgstantys būti jaunuoliai žygio metu teigė sutikę elnių, briedžių, stirnų, lapių, girdėjo šernus.
Tadas paskutinius dvidešimt kilometrų nuo Luokės iki Telšių įveikė vienas, nes Laurynui dėl didelės drėgmės buvo pažeisti vienos pėdos odos audiniai. Vaikinas dar bandė eiti kamuojamas skausmo, tačiau žygio baigti nepavyko.

„Dviese eiti smagiau. Pasikalbi, vienas kitą motyvuoji, taip ir laikas greičiau eina. Tie paskutiniai dvidešimt kilometrų prailgo“, – teigė Tadas.

Paklausti apie atostogų planus telšiškiai sakė trumpam pailsinsiantys kojas, o vėliau vėl lauks aktyvi veikla – plaukimas baidarėmis, kelionės, sportas. Pirmą tokį žygį įveikę telšiškiai teigia, kad jis tikrai ne paskutinis.

„Norisi išbandyti savo jėgas. Sau patiems bei vadams, į kuriuos lygiuojamės, įrodyti, kad daug galime“, – pabrėžė entuziastingi kraštiečiai.