Su­si­ti­ki­mas su ar­ki­vys­ku­pu Kęs­tu­čiu Kė­va­lu

Spa­lio 16 die­ną Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­ji bib­lio­te­ka su­lau­kė ypa­tin­gų sve­čių – ar­ki­vys­ku­pas Kęs­tu­tis Kė­va­las su bend­raau­to­riu Vy­tau­tu Raš­kaus­ku pa­kvie­tė į po­kal­bių kny­gos „Žmo­gaus šir­dis su­tver­ta dan­gui“ pri­sta­ty­mą.

Tiek su­si­rin­ku­sių­jų bib­lio­te­ka dar ne­ma­tė! Ren­gi­nio klau­sy­to­jai la­bai nuo­šir­džiai priė­mė kiek­vie­ną sve­čių žo­dį, ak­ty­viai rea­ga­vo.

Su­si­ti­ki­mas bib­lio­te­ko­je

Už ap­si­lan­ky­mą, įdo­mų ir jau­di­nan­tį po­kal­bį, gi­lias min­tis dė­ko­jo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras To­mas Kat­kus, bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Jo­lan­ta Zu­bie­nė, pa­va­duo­to­ja Vi­da Ur­ni­kie­nė.

„Žmo­gaus šir­dis su­tver­ta dan­gui“ – tai nau­ji ir nie­kur ne­skelb­ti bi­čiu­liš­ki po­kal­biai, pa­dė­sian­tys ge­riau pa­žin­ti Kau­no ar­ki­vys­ku­pą K. Kė­va­lą. Čia jis da­li­ja­si vai­kys­tės ir jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mais, pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­šau­ki­mo ke­lią, svars­to apie dar­bų pra­smę ir gy­ve­ni­mą nu­žy­min­čią krikš­čio­niš­ką vil­tį.

Tel­šiai K. Kė­va­lui – ypa­tin­gas mies­tas. Tre­jus me­tus jis bu­vo Tel­šių vys­ku­pas, tad šis su­si­ti­ki­mas – pui­ki pro­ga vėl kar­tu pa­si­kal­bė­ti apie lai­ką, vil­tį ir ti­kė­ji­mą – vi­sa tai, kas su­gu­lė kny­go­je.

Kny­gą su­da­ro 15 po­kal­bių, ku­rių te­mas dik­tuo­ja me­tų ri­bo­ženk­liai – svar­bios mi­nė­ti­nos da­tos, pra­de­dant Sau­sio 13-ąja, Va­sa­rio 16-ąja, bai­giant Vi­sų Šven­tų­jų die­na ir Ka­lė­do­mis. At­sis­pi­riant nuo jų, kal­ba­ma apie bū­tą­jį ir bū­si­mą­jį lai­ką – praė­ju­sias die­nas, da­bar­ties iš­šū­kius, am­ži­ną­sias tie­sas bei atei­ties sva­jo­nes.

Akor­deo­no mu­zi­ka, sva­jo­nė gro­ti ves­tu­vė­se, dar­bas grei­to­sios pa­gal­bos sa­ni­ta­ru, Są­jū­džio ban­ga ir di­dy­sis ap­si­spren­di­mas. Vi­sa tai tel­pa Kau­no ar­ki­vys­ku­po K. Kė­va­lo gy­ve­ni­me, ku­riuo dva­si­nin­kas da­li­ja­si po­kal­bių kny­go­je.

Pak­laus­tas apie vai­kys­tę, paaug­lys­tę, sve­čias pri­si­mi­nė, kad bu­vo ak­ty­vus. Vie­nin­te­lė ka­ma­vu­si pro­ble­ma – kaip pa­si­rink­ti, ku­rį bū­re­lį lan­ky­ti, nes vi­sur no­rė­jo da­ly­vau­ti. Pa­si­rin­ko pra­gma­tiš­kai – ke­le­tą me­tų gro­jo ves­tu­vė­se, tai bu­vo net vai­kys­tės sva­jo­nė. Ir vė­liau, įsto­jus į se­mi­na­ri­ją, žmo­nės at­vyk­da­vo pra­šy­ti, kad pa­gro­tų jų ves­tu­vė­se. O se­mi­na­ri­ja ir gro­ji­mas ves­tu­vė­se tais lai­kais at­ro­dė vi­siš­kai ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai. Vė­liau ne kar­tą gro­jo jau bū­da­mas ku­ni­gu, o kar­tą drau­gų ves­tu­vė­se te­ko at­lik­ti tris vaid­me­nis: ku­ni­go, mu­zi­kan­to ir vai­ruo­to­jo…

„Aš ma­ny­čiau, kad ap­lin­ky­bės ne­ga­li atim­ti iš žmo­gaus kū­ry­bi­nio po­lė­kio, jei­gu tik jis pa­ts to po­lė­kio ne­ge­si­na, ta­čiau lai­ko trū­ku­mas tu­ri sa­vo kai­ną. Juk, no­rint ge­rai gro­ti, svar­bu nuo­lat to­bu­lin­tis. Esu gar­saus Lie­tu­vos akor­deo­ni­nin­ko Mar­ty­no Le­vic­kio klau­sęs, kaip iš­lai­ko to­kį aukš­tą meist­riš­ku­mo ly­gį – jis at­sa­kė, kad kas­dien gro­ja po ke­tu­rias va­lan­das. Tai­gi kiek lai­ko ski­ri, to­kį re­zul­ta­tą ir tu­ri. Gro­ji­mas akor­deo­nu man yra gy­ve­ni­mo prie­sko­nis. Da­bar tam ne­tu­riu daug lai­ko, bet kar­tais lais­vą die­ną pai­mu į ran­kas akor­deo­ną ir pa­gro­ju. Įei­nu į mu­zi­kos de­be­sį ir iš jo išei­nu pail­sė­jęs…“ – tei­gia K. Kė­va­las.

Vė­liau ypa­tin­gas pa­ki­li­mas ir iš­skir­ti­nė Die­vo ma­lo­nė bu­vo Są­jū­dis. Pa­sak ar­ki­vys­ku­po, „tie me­tai iki da­bar li­ko kaip įkvė­pi­mo ir pa­stip­ri­ni­mo lai­kas, dar ir šian­dien jų pri­si­mi­ni­mas ne­lei­džia nė kiek sua­be­jo­ti – Vieš­pats my­li mus ir mū­sų ša­lį, mes Jam la­bai rū­pi­me.“

Tais lai­kais bu­vo la­bai pa­lan­kios są­ly­gos kur­ti vers­lą, nes vis­ko trū­ko. Te­ko va­žiuo­ti į Mins­ką – pri­si­pir­ko puo­de­lių, o grį­žę vi­sus par­da­vė. Dir­bo ir nak­ti­mis: te­ko megz­ti au­di­nį, iš ku­rio vė­liau bū­da­vo siu­va­mi megz­ti­niai ir ve­ža­mi par­da­vi­nė­ti į Mask­vą. Net­gi bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos sa­ni­ta­ras. „Tai­gi iš­ban­džiau daug ką: mu­zi­kan­to duo­ną, vers­li­nin­ko, bi­ti­nin­ko, stu­den­to ke­lią. Ir vis­kas vy­ko 1990–1993 me­tais“, – pri­si­me­na sve­čias.

Ži­no­ma, ša­lia vi­sų tų veik­lų dar bu­vo ir kas­die­nė bui­tis, bet es­mi­nė to lai­ko nuo­tai­ka bu­vo to­kia, kad vi­si stai­ga ėmė gy­ven­ti nau­ja­me pa­sau­ly­je. Aiš­ku, tuo me­tu dėl blo­ka­dos vis­ko trū­ko, gąs­di­no ir Sau­sio 13-oji, ta­čiau žmo­nių nuo­tai­ka bu­vo ypa­tin­ga. Ji pra­dė­jo keis­tis apie 1994-uo­sius, pra­si­dė­jus lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės kas­die­ny­bei.

Į klau­si­mą, ar gy­ve­ni­mas bu­vo in­ten­sy­ves­nis ta­da ar ta­pus Kau­no ar­ki­vys­ku­pu, sve­čias at­sa­kė: „Tas lai­kas tik­rai bu­vo kaip sa­vo­tiš­kas pa­si­ren­gi­mas tam in­ten­sy­vu­mui, ku­rį pa­ti­riu da­bar. Aiš­ku, tuo me­tu ne­tu­rė­jau pla­nuok­lių, o da­bar vi­sos die­nos su­pla­nuo­tos va­lan­do­mis. Ta­da tar­da­vo­mės su­si­tik­ti po pie­tų, apie ket­vir­tą, o da­bar ta­ria­mės po ke­tu­rių pen­kio­li­ka ir tu­ri­me pa­si­kal­bė­ti dvi­de­šimt mi­nu­čių. Kar­tais tru­pu­tė­lį sle­gia ir var­gi­na tai, kad vi­sai ne­bė­ra spon­ta­niš­ku­mo, ku­ris bu­vo tuo me­tu, bet, ki­ta ver­tus, da­bar vi­sų gy­ve­ni­mas ki­toks ir ten­ka pri­si­tai­ky­ti.

Tik daž­nai klau­siu sa­vęs, kaip šian­dien at­ras­ti bū­dą, kad gy­ven­tu­me su pa­na­šiu en­tu­ziaz­mu kaip anuo­met? Da­bar tai nė­ra leng­va, nes jau esa­me su­si­kū­rę ge­ro­vę, apie ku­rią ka­dai­se sva­jo­jo­me. Ta­da mums bu­vo la­bai aiš­ku, kad sie­kia­me bū­ti kaip Eu­ro­pa, no­ri­me gy­ven­ti kaip va­ka­rie­čiai, kad pa­ga­liau ga­lė­tu­me lais­vai ieš­ko­ti sa­vęs ir sa­ve at­ras­ti bei rea­li­zuo­ti. Vi­sa tai šian­dien tu­ri­me.“

Ar­ki­vys­ku­pas K. Kė­va­las

K. Kė­va­las – Kau­no ar­ki­vys­ku­pas met­ro­po­li­tas. Gi­męs ir au­gęs Kau­ne, Šan­čiuo­se, 1993 m. įsto­jo į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. 2000 m. įšven­tin­tas ku­ni­gu. 2008 m. Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te ap­gy­nė teo­lo­gi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją. 2012 m. Šven­to­jo Tė­vo Be­ne­dik­to XVI pa­sky­ri­mu Kris­taus Pri­si­kė­li­mo šven­to­vė­je Kau­ne įšven­tin­tas vys­ku­pu. 2017 m. po­pie­žius Pran­ciš­kus vys­ku­pą K. Kė­va­lą pa­sky­rė Tel­šių vys­ku­pu or­di­na­ru, o 2020 m. – Kau­no ar­ki­vys­ku­pu met­ro­po­li­tu.

Kny­gos su­da­ry­to­jas V. Raš­kaus­kas – po­li­to­lo­gas, pub­li­cis­tas, ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tas, dvie­jų vai­kų tė­vas. Šios pa­tir­tys at­si­spin­di kny­go­je ap­ta­ria­mo­se te­mo­se – tai ne tik ti­kė­ji­mo, bet ir vals­ty­bės, vi­suo­me­nės, šei­mos rei­ka­lai is­to­ri­niu bei šian­die­nos pjū­viais.

Tel­šių r. sav. Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos inf.

Ed­var­do Gru­šo nuo­trau­kos