Smuiko mokytoja Liubovė Surblienė: „Muzika – didelis energijos užtaisas, sielos kalba“

Telšių muzikos mokyklos mokytojos, smuikininkės Liubovės Surblienės jubiliejinius – 40-uosius – darbo muzikos mokykloje metus vainikavo garbinga „Mokytojo šviesulio“ nominacija. Šis apdovanojimas L. Surblienei svarbus ne tik asmeniškai. Tai yra ir didžiulis džiaugsmas bei įrodymas, kad Telšių muzikos mokykla – vis tik labai svarbi įstaiga Telšių rajono kultūriniame gyvenime.
„Muzikos mokykla – gera tėvų investicija į vaikų muzikinį lavinimą“, – sakė pedagogė.
Aurelija SERVIENĖ
Muzikės lemtis
Mokytoją L. Surblienę muzika supo nuo pat vaikystės. Jos tėvelis be galo mėgo muziką – grojo akordeonu, mama gražiai dainavo. „Pirmasis instrumentas, prie kurio aš prisiliečiau, buvo akordeonas, kuriuo muzikavo mano tėtis“, – pasakojo pašnekovė. Moteris tikino, jog jos, kaip muzikės, lemtį nulėmė ir dar vienas labai svarbus gyvenimo tarpsnis – 18 vasarų, praleistų nuostabiame Anykščių krašte, pas senelius.
„Mano senelis buvo kaimo skripkininkas, kurio seną smuiką gavau kaip palikimą ir esu išsaugojusi iki šių dienų. Aš ne šiaip girdėjau senelį grojant, bet mes abu kartu muzikavome. Aš grojau akordeonu, jis – skripka. Kartu teko net gegužinėse groti. Mus siejo labai stiprus dvasinis ryšys“, – prisiminė mokytoja.
L. Surblienė kilusi iš Šiaulių. Besimokydama Šiaulių muzikos mokykloje, pateko į labai gero mokytojo Boriso Šapiro klasę. Šis iškart pastebėjęs neeilinius mergaitės gabumus, tad nukreipė ją į aukštesniąją muzikos mokyklą. „Atsimenu, kokie šaunūs tąsyk buvo laikai, šauniai muzikavome, šaunūs buvo dėstytojai, man teko didžiulė laimė bendrauti su jais“, – kalbėjo muzikė. Studijų laikais Liubovė patirties sėmėsi grodama Šiaulių miesto simfoniniame orkestre, garsiame Šiaulių „Jovaro“ ansamblyje.
Pedagogė atsimena, jog būdama dar moksleivė ir studijų laikais visada jautė begalinį tėvų palaikymą: „Mano pasirinktas muzikos kelias jų akimis buvo labai logiškas.“
1977 m. L. Surblienei nepavykus įstoti į Vilniaus konservatoriją, ji dirbti pedagoginio darbo atvyko į Telšius. „Patekau tada į a. a. Adomo Šulco rankas. Buvau labai šiltai priimta ir Telšių muzikos mokykla tapo antraisiais mano namais“, – tvirtino mokytoja.
Čia netrukus Liubovė sutiko ir savo antrąją pusę, bendražygį – muzikos pedagogą Robertą Surblį. „Džiaugiuosi, jog mano vyras – muzikantas kaip ir aš. Nes nežinau, kas geriau mane galėtų suprasti. Esame bendraminčiai, padėjėjai, patarėjai – tiek gyvenime, tiek darbe. Abu kartu neakivaizdžiai baigėme mokslus Klaipėdos universitete, Menų fakultete“, – džiaugiasi moteris.
Mokiniai – lyg savi vaikai
Per 40 pedagoginio darbo metų mokytoja išugdė daug nuostabių vaikų.
„Dabar stipriai jaučiasi, kad mes gyvename pašėlusios technikos laikais. Ir jau pritraukti vaikus muzikuoti yra tikrai sudėtingiau. Tai, žinoma, yra ir tėvų darbas – sudominti atžalas muzika. Norėčiau tą ir akcentuoti: džiaugiuosi, kad tokiame pašėlusiame technikos pasaulyje mes nesumaterialėjame, nesustabarėjame, o vis tik skiriame nemažai dėmesio tam svarbiausiam žmogaus gyvenimo turtui – dvasios turtui. Dažnai vesdama renginius cituoju žymaus kompozitoriaus Balio Dvariono mintis: „Jei muziką kas išbrauktų iš gyvenimo – pasidarytų nejauku gyventi.“ Nes muzika yra didelis energijos užtaisas, tai – sielos kalba, ko dabar ir reikia“, – mintimis dalijosi muzikė.
Mokytoja visada savo mokinių tėveliams primena, kad muzikos mokykla yra ne pramoga, o kantrybės, darbštumo, savarankiškumo ugdymo mokykla – savojo aš pažinimas. Moteris džiaugiasi, jog muzikos mokykloje mokytojams tenka dirbti su vaikais individualiai: „Tėveliai patiki mažą asmenybę, ir tu su ja augi, mokaisi, tobulėji tuos 7–8 metus. Matai, kaip tavo akyse užauga vaikas. Tu jį ne tik mokai muzikos, bet kartu ir auklėji.“
O sunkiausias L. Surblienei momentas – paleisti savo užaugintus absolventus. „Tada pagalvoju: tokia jau ta mokytojo dalia – turi paleisti ir atiduoti dalelę savęs. Ir mano paskutinis sakinys visada būna: tegul muzika ir toliau tavo gyvenime būna nuolatinė draugė ir palydovė“, – pasakojo pašnekovė.
Smuikas išgyvena geriausius laikus
Smuikininkė džiaugiasi, jog šiandien jos taip mėgstamas instrumentas – smuikas – yra labai populiarus. Jau kelinti metai iš eilės mokykla smuiko klasėje sulaukia daug mokinių. „Smuikas – ypatingas instrumentas, lyginu jį su aukštąja matematika. Tai – mąstymas, greita reakcija, motorika, klausa, emocijos“, – tikino pedagogė.
Ir tėveliams mokytoja nuolat primena, jog muzikos mokykla – tai tikrai gera investicija į jų vaikų muzikinį lavinimą. Čia mokinys tobulėja kryptingai, jis tampa darbštesnis, savarankiškesnis. „Muzikuojantys vaikai tikrai yra kitokie. Ir visi, kas yra bent kiek prisilietę prie bet kokio meno: šokio, muzikos, dailės, jie tikrai bus kitokie, nes tai yra sielos kalba“, – teigė L. Surblienė.
Apdovanojimas
„Mokytojo šviesulio“ apdovanojimas pedagogei buvo visiška staigmena. Moteris net nenutuokė, jog kažkas už ją balsuoja. „Man jau užteko ir to, kad patekau į dešimtuką, o kai paskelbė trejetuką – visiškai mane pribloškė“, – prisipažino mokytoja.
Ši nominacija L. Surblienei svarbi ne tik iš asmeninės pusės. Tai – didžiulis džiaugsmas ir įrodymas, kad Telšių muzikos mokykla vis tik yra labai svarbi įstaiga Telšių rajono kultūriniame gyvenime.