Slau­gy­to­jo spe­cia­ly­bė įpa­rei­go­ja mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą

Ne­se­niai pen­kias­de­šimt­me­tį at­šven­tu­si VšĮ Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Ra­sa Ru­sy­tė-Mei­no­rė slau­gy­to­ja dir­ba di­džią­ją da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo – 29-erius me­tus. Dar­bą pra­dė­ju­si anuo­met Tel­šių li­go­ni­nės po­lik­li­ni­kos chi­rur­gi­jos ka­bi­ne­te pa­sta­ruo­sius še­še­rius me­tus slau­gy­to­ja dir­ba su šei­mos gy­dy­to­ja Auk­sa Do­vy­dai­tie­ne. Anot pa­šne­ko­vės, slau­gy­to­jos dar­bas įdo­mus tuo, kad nė­ra mo­no­to­ni­jos ir nuo­lat iš­moks­ta­ma kaž­ko nau­jo.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

„Kiek­vie­nas, pa­si­rin­kęs pro­fe­si­ją, vis tiek tur­būt tai pa­da­rė neat­si­tik­ti­nai. Ren­ka­mės spe­cia­ly­bes, ku­rios mums ar­čiau šir­dies. Sa­vęs dir­bant ki­tur neį­si­vaiz­duo­ju. Sa­vo dar­be ma­tau pra­smę. Pa­tin­ka bend­rau­ti su žmo­nė­mis, pa­dė­ti jiems. Pa­si­tai­ko pik­tų, ne­ga­ty­vių žmo­nių, ta­čiau vi­sus konf­lik­tus sten­gia­mės iš­spręs­ti sklan­džiai, ran­da­me ke­lią į kiek­vie­no šir­dį. Pir­miau­sia svar­bu iš­klau­sy­ti, o po to pa­dė­ti. Pas mus kiek­vie­nas atei­na no­rė­da­mas kaž­ko­kios pa­gal­bos, tad sten­gia­mės pa­tei­sin­ti pa­cien­tų lū­kes­čius“, – taip apie sa­vo dar­bą kal­bė­jo R. Ru­sy­tė-Mei­no­rė.

Bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja tei­gė, kad ne vie­ne­rius me­tus dir­bant su šei­mos gy­dy­to­ja pa­cien­tai ta­po jai la­bai ar­ti­mi. Sup­ran­ta­ma, kad bend­ra­vi­mas su kiek­vie­nu žmo­gu­mi spe­ci­fiš­kas, skir­tin­gas, tad ži­nant kiek­vie­no jų po­rei­kius ir bė­das, įsi­klau­sant į juos dirb­ti kur kas leng­viau.

„Ne­su iš tų žmo­nių, kad na­muo­se vi­siš­kai at­si­ri­bo­čiau nuo dar­bo. Jei­gu kas pa­skam­bi­na, krei­pia­si pa­gal­bos, aš pa­de­du kaip ga­lė­da­ma net ir po dar­bo va­lan­dų. Bet juk mū­sų toks dar­bas, tu­ri­me pa­dė­ti. Juk jei nė­ra pro­ble­mos, tai nie­kas ir ne­truk­dy­tų, o jei žmo­gui ne­ge­rai, tai jis ir krei­pia­si. <…> Vi­sus pa­cien­tus ži­nom, at­pa­žįs­tam, su­pran­tam, kam kas ge­riau­sia. Ki­tiems kar­tais tik ge­res­nio žo­džio pa­kan­ka, pa­lai­ky­mo“, – sa­kė slau­gy­to­ja.

R. Ru­sy­tė-Mei­no­rė džiau­gia­si pui­kiu ko­lek­ty­vu, ge­ra­no­riš­ku po­lik­li­ni­kos ad­mi­nist­ra­ci­jos po­žiū­riu. Vi­sa­da at­si­žvel­gia­ma į dar­buo­to­jų siū­lo­mas idė­jas, iš­sa­ky­tus pa­gei­da­vi­mus.
„Tai to­kia spe­cia­ly­bė, kad nuo­lat rei­kia mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti, nes at­si­ran­da nau­jų rei­ka­la­vi­mų, po­ky­čių. Vis­kas ei­na į prie­kį, nė­ra ka­da su­sto­ti, tai ir mums ten­ka pri­si­tai­ky­ti prie tų pasikeitimų. Juk kaž­ka­da ka­bi­ne­tuo­se kom­piu­te­rių ne­tu­rė­jo­me ir ne­mo­kė­jo­me su jais elg­tis, o da­bar jau tur­būt ne­be­mo­kė­tu­me be jų dirb­ti“, – apie nuo­la­ti­nį ju­dė­ji­mą pir­myn kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

At­min­ty­je jai ypač įsi­rė­žė ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos me­tai, kai dar­bo są­ly­gos bu­vo ge­ro­kai sun­kes­nės, vy­ra­vo įtam­pa, stre­sas, ne­ži­no­my­bė.

Slau­gy­to­ja, pa­klaus­ta, ar ki­tiems re­ko­men­duo­tų rink­tis šią pro­fe­si­ją, tei­gė, kad slau­gy­to­jas tu­ri bū­ti em­pa­tiš­kas, mėg­ti bend­rau­ti su žmo­nė­mis. Taip pat šia­me dar­be rei­kia daug ryž­to, kant­ry­bės, at­si­da­vi­mo, no­ro pa­dė­ti ki­tiems, svar­bios ir psi­cho­lo­gi­jos ži­nios.

„Pir­miau­sia, ži­no­ma, dar­bas tu­ri pa­tik­ti, bū­ti įdo­mus. Jei tu­ri pa­šau­ki­mą bū­ti slau­gy­to­ja, mėgs­ti bend­rau­ti su žmo­nė­mis, vi­sa ki­ta įvei­kia­ma, iš­moks­ta­ma“, – įsi­ti­ki­nu­si R. Ru­sy­tė-Mei­no­rė.