Slau­gy­to­jo pro­fe­si­ja – kil­nus pa­šau­ki­mas

Ge­gu­žės 12-ąją mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė slau­gy­to­jų die­na. Ši da­ta pri­ver­čia stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti, koks svar­bus vaid­muo ten­ka me­di­ci­nos įstai­go­se dir­ban­tiems slau­gy­to­jams. Šios pro­fe­si­jos at­sto­vai iš vi­sų me­di­ci­nos dar­buo­to­jų yra be­ne ar­čiau­siai žmo­gaus, tad ne­re­tai gy­do ne tik jų pa­duo­ta tab­le­tė, bet ir ma­lo­nus žo­dis, pa­glos­ty­mas.

Tarp­tau­ti­nės slau­gy­to­jų die­nos pro­ga apie dar­bą, ky­lan­čius iš­šū­kius bei la­biau­siai džiu­gi­nan­čius da­ly­kus – po­kal­bis su Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riaus bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jo­mis.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Slau­gy­to­jos – mo­ti­niš­kos kaip ma­mos

„Kai at­šven­tus Ma­mos die­ną kal­ba­me apie Slau­gy­to­jų die­ną, ap­lan­ko toks jaus­mas, tar­si Slau­gy­to­jų die­na yra Mo­ti­nos die­nos tę­si­nys. Slau­gy­to­jos tu­ri tu­rė­ti la­bai daug mo­ti­niš­ku­mo, at­jau­tos, su­da­ry­ti sau­gią ap­lin­ką, iš­ties­ti pa­cien­tui ran­ką ir ap­sau­go­ti nuo blo­gų da­ly­kų. Kaip mo­ti­na sau­go sa­vo vai­ką, taip slau­gy­to­ja dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą rū­pi­na­si į li­go­ni­nę pa­te­ku­siu pa­cien­tu, kad jis ge­rai jaus­tų­si“, – taip po­kal­bį apie slau­gy­to­jų dar­bą pra­dė­jo Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Bi­ru­tė Za­vads­kie­nė.

Slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rės pa­teik­tais duo­me­ni­mis, šiuo me­tu Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je dir­ba 163 bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos.

15 jų dar­buo­ja­si Vi­daus li­gų sky­riu­je – vie­na­me di­džiau­sių ir se­niau­sių Tel­šių li­go­ni­nės sky­rių, ku­ria­me tu­ri­ma 30 sta­cio­na­ri­nių lo­vų.

„Sky­rius daž­nai bū­na vi­siš­kai už­pil­dy­tas, o ir pa­cien­tai įvai­rūs. Daž­niau­siai pa­si­tai­ko ser­gan­čiųjų lė­ti­nė­mis li­go­mis – gy­do­mi kar­dio­lo­gi­niai, pul­mo­no­lo­gi­niai ir ki­ti ne­ga­la­vi­mai. Dir­bant šia­me sky­riu­je rei­kia daug ži­nių, psi­cho­lo­gi­nės stip­ry­bės“, – pa­brė­žė kal­bin­tos slau­gy­to­jos.

Są­ly­gos pa­ge­rė­jo

Vi­daus li­gų sky­riu­je bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja dir­ban­ti Ade­lė Nor­kie­nė rū­pes­tį ki­tiems da­li­ja di­džią­ją da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo – mo­te­ris slau­gy­to­ja dir­ba net 45-erius me­tus.
„Į dar­bą atei­nu ne apie dar­bą gal­vo­da­ma, o mąs­ty­da­ma apie žmo­nes. Ži­nau, kad jie ma­nęs lau­kia. Vi­są lai­ką dir­bu šia­me sky­riu­je, at­ra­dau sa­vo vie­tą, pri­pra­tau ir ne­ki­lo min­čių kaž­ką keis­ti. <…> Sun­kiau­sia šia­me dar­be bū­na tie mo­men­tai, kai žmo­gus mirš­ta. Ste­bint ar­ti­muo­sius api­ma slo­gios nuo­tai­kos. O vi­sa ki­ta įvei­kia­ma ir pa­da­ro­ma“, – kal­bė­jo A. Nor­kie­nė.

Il­ga­me­tės dar­buo­to­jos tei­gi­mu, slau­gy­to­jos dar­bas vos pra­dė­jus dirb­ti ir da­bar ski­ria­si kaip die­na nuo nak­ties. Anks­čiau ne­bu­vo me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių tiek, kiek da­bar, ir tam tik­ras pro­ce­dū­ras bu­vo ge­ro­kai sun­kiau at­lik­ti. Ne­bu­vo ir pa­de­dan­čių slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jų.

„Ne­bu­vo lif­tų, tad li­go­nius rent­ge­no tyrimui atlikti tek­da­vo ne­šti laip­tais į vir­šų. Bu­vo­me jau­nos, ener­gin­gos, vis­kas at­ro­dė ki­taip. O da­bar žiū­rint į praei­tį są­ly­gos vis ge­rė­jo ir ge­rė­ja“, – džiau­gė­si A. Nor­kie­nė.

35 me­tus slau­gy­to­ja dir­ban­ti Al­do­na Kau­nie­nė pa­dė­da­ma ki­tiems apie sa­ve ne­gal­vo­ja – pan­de­mi­jos me­tu mo­te­ris pa­siau­ko­ja­mai dir­bo „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je, ir nors bu­vo sun­ku tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai, šian­dien slau­gy­to­ja sa­ko ne­si­gai­lin­ti dėl sa­vo spren­di­mų.

„Kaž­kas tu­rė­jo dirb­ti ta­me „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je, tai aš ir dir­bau. Per daug apie sa­ve ne­gal­vo­jau, tie­siog sten­giau­si pa­dė­ti žmo­nėms, gy­dy­ti juos. Toks dar­bas už­grū­di­na“, – įsi­ti­ki­nu­si A. Kau­nie­nė.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 37 (2375)