Skaitytojas ragina nepamiršti paminklo Va­si­liaus­kų šei­mos par­ti­za­nams

Ke­lio Telšiai–Luokė de­ši­nė­je pu­sė­je, ne­pri­va­žia­vus Luo­kės, gre­ta Vir­vy­tės upės, yra pa­mink­las už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­ju­sių Va­si­liaus­kų šei­mai at­min­ti. Ta­ke­lis iki pa­mink­lo už­žė­lęs, žo­lė ne­pjau­ta, tad yra ma­nan­čių, kad pa­mink­lo ir jo ap­lin­kos prie­žiū­rai rei­kė­tų skir­ti ge­ro­kai dau­giau dė­me­sio. Juo­lab kad prie jo sto­vi ženk­las, žy­min­tis vals­ty­bės sau­go­mą kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Ženk­las pa­sta­ty­tas per klai­dą

Į „Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ci­ją krei­pė­si tel­šiš­kis, pa­si­gen­dan­tis pa­gar­bos par­ti­za­ni­nė­se ko­vo­se žu­vu­siems kraš­tie­čiams. Gy­ven­to­jas, ap­si­lan­kęs prie pa­mink­lo, skir­to at­min­ti už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­ju­sių luo­kiš­kių Va­si­liaus­kų šei­mą, nu­ste­bo – pa­mink­las ne­pri­žiū­ri­mas, ap­ker­pė­jęs, vi­sur su­kri­tu­si pe­rau­gu­si žo­lė. Pa­na­šu, kad žo­lė ap­link jį ne­bu­vo pjau­na­ma vi­są va­sa­rą, o rudenį – pri­kri­tę la­pų. Įdo­miau­sia, kad ša­lia pa­mink­lo sto­vi ženk­las, žy­min­tis, jog ob­jek­tas – sau­go­mas vals­ty­bės.

„Ob­jek­tas sau­go­mas vals­ty­bės, bet vi­siš­kai ap­leis­tas. Anks­čiau jis bu­vo tvar­ko­mas, o da­bar at­ro­do, kad jo niekas ne­ma­to. Ne­jau nie­kam nė­ra svar­bi is­to­ri­ja?“ – nuo­gąs­ta­vo tel­šiš­kis.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Telšių–Tauragės te­ri­to­ri­nio sky­riaus ve­dė­jos Au­re­li­jos Rič­ku­vie­nės pa­si­tei­ra­vus, kas at­sa­kin­gas už pa­mink­lo ir jo ap­lin­kos prie­žiū­rą, paaiš­kė­jo įdo­mi de­ta­lė – Va­si­liaus­kų šei­mos so­dy­bos vie­ta ir pa­mink­las nė­ra įra­šy­ti į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

„Ženk­las pa­sta­ty­tas per klai­dą. Pa­mink­las yra fi­zi­nio as­mens nuo­sa­vy­bės tei­se val­do­ma­me skly­pe. Pri­žiū­rė­ti tu­ri sa­vi­nin­kas, val­dy­to­jas, jei­gu nė­ra kaip nors su­si­ta­ręs dėl prie­žiū­ros“, – ko­men­ta­vo A. Rič­ku­vie­nė.

Ve­dė­jos tei­gi­mu, sau­go­mą kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tą žy­min­tis ženk­las bu­vo pa­sta­ty­tas šiais me­tais. Ženk­lų sta­ty­mo dar­bus at­li­ku­sios įmo­nės dar­buo­to­jai ženk­lus įren­gė prie dau­ge­lio vals­ty­bės sau­go­mų ob­jek­tų, tad, ti­kė­ti­na, per klai­dą su­mai­šius koor­di­na­tes, jis at­si­ra­do ne to­je vie­to­je. At­siž­vel­giant į oro są­ly­gas, sau­go­mą ob­jek­tą žy­min­tis ženk­las grei­tu me­tu prie Va­si­liaus­kų pa­mink­lo bus pa­nai­kin­tas.

„Pas mus se­niū­ni­jo­je tu­rė­jo bū­ti įreng­ti pen­ki to­kie ženk­lai. Du iš jų – vie­nas ša­lia ki­to. Nei se­niū­ni­jos dar­buo­to­jas, nei ženk­lus sta­tę as­me­nys tiks­liai ne­ži­no­jo vie­nos vie­tos, pa­gal pa­teik­tas koor­di­na­tes jos ras­ti ne­pa­vy­ko. Bend­rau­ta su gy­ven­to­jais ir, ma­tyt, nu­spręs­ta sau­go­mo ob­jek­to ženk­lą pa­sta­ty­ti prie Va­si­liaus­kų šei­mos pa­mink­lo.“, – si­tua­ci­ją ko­men­ta­vo Luo­kės se­niū­nas Eri­kas Vols­kis ir pažadėjo pasirūpinti, kad paminklas būtų prižiūrimas.

Su fi­zi­niu as­me­niu, ku­rio val­do­ma­me skly­pe yra pa­mink­las Va­si­liaus­kų šei­mai, re­dak­ci­jai su­si­siek­ti ne­pa­vy­ko.

Apie Va­si­liaus­kų šei­mą

„Vi­suo­ti­nė­je lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je“ Geis­tau­tas Ge­čiaus­kas pa­tei­kia in­for­ma­ci­ją, kad Va­si­liaus­kai – šei­ma iš Že­mai­ti­jos, ak­ty­viai be­si­prie­ši­nu­si Lie­tu­vos so­vie­ti­niam oku­pa­ci­niam re­ži­mui. Gau­sio­je šei­mo­je au­gę še­ši bro­liai ir jų se­suo ak­ty­viai da­ly­va­vo par­ti­za­ni­nė­se ko­vo­se.

Tė­vai ūki­nin­kai Pra­nas Va­si­liaus­kas (gim. 1938 m.) ir Ka­zi­mie­ra Va­si­liaus­kie­nė (1895–1990) ki­lę iš Pa­vir­vy­čio vien­kie­mio (prie Bir­žu­vė­nų, Luo­kės vlsč.). Jų sū­nūs Bla­žie­jus (1922 02 03–1949 09 29), Bo­les­lo­vas (1924 11 22–1947 09 17), Da­nie­lius (1926–1947 09 08), Vy­tau­tas (1927–1949 09 29), An­ta­nas (1930–1949 09 29) ir Jus­ti­nas (1932–1949 09 29) bu­vo Šat­ri­jos rink­ti­nės Luo­kės kuo­pos ko­vo­to­jai, se­suo Ele­na (gim. 1928 m.) – 1946–1947 m. Klai­pė­do­je vei­ku­sios Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos ne­gink­luo­tos Šat­ri­jos gru­pės stei­gė­ja ir va­do­vė. 1947–1954 m. ji bu­vo ka­lin­ta Ka­za­chi­jos la­ge­riuo­se.

Da­nie­lius iki 1944 me­tų mo­kė­si Kau­no aukš­tes­nio­jo­je tech­ni­kos mo­kyk­lo­je, su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vu­siu bro­liu Jo­nu (1944-ųjų lie­pą pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją) įsto­jo į Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gą, vė­liau abu – į Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ją. 1944-ųjų rugp­jū­tį Da­nie­lius su Bla­žie­ju­mi ir Bo­les­lo­vu da­ly­va­vo prie Pla­te­lių eže­ro vyks­tan­čiuo­se šios ar­mi­jos ka­rių ap­mo­ky­muo­se. Da­nie­lius ke­lias sa­vai­tes Ka­ra­liau­čiu­je mo­kė­si sprog­din­to­jo spe­cia­ly­bės.

Da­nie­lius, Bla­žie­jus (sla­py­var­dis Blin­da) ir Bo­les­lo­vas (sla­py­var­dis Va­sa­ris) par­ti­za­nais ta­po 1944-ųjų spa­lį. Po jų mir­ties praė­jus ne­ma­žai lai­ko, 1999 me­tais, bro­liai pri­pa­žin­ti ka­riais sa­va­no­riais ir Da­nie­liui su Bla­žie­ju­mi su­teik­tas lei­te­nan­to laips­nis, o Bo­les­lo­vui – vy­riau­sio­jo lei­te­nan­to laips­nis. Da­nie­lius žu­vo kau­ty­nė­se su sau­gu­mie­čiais Kir­šiuo­se (Tryš­kių apy­lin­kės), Bo­les­lo­vas – ne­to­li Pa­vir­vy­čio kar­tu su ki­tais še­šiais ko­vo­to­jais. Bla­žie­jus bu­vo Luo­kės bū­rio va­das. LSSR Vals­ty­bės sau­gu­mo mi­nis­te­ri­jos ka­rei­viams ap­su­pus Bir­žu­vė­nų miš­ke įreng­tą bū­rio bun­ke­rį, jis bu­vo su­žeis­tas (mi­rė sau­gu­mie­čių ve­ža­mas į Luo­kę), Vy­tau­tas (sla­py­var­dis Vy­tu­rė­lis), An­ta­nas ir Jus­ti­nas (sla­py­var­dis Jur­gis) žu­vo. Vi­sų ke­tu­rių bro­lių kū­nai bu­vo iš­nie­kin­ti prie Luo­kės vals­čiu­je bu­vu­sios stri­bų būs­ti­nės, vė­liau su­mes­ti už Luo­kės mies­te­lio į bul­vių sen­rū­sius. Ar­ti­mie­siems kū­nus slap­ta iš­ve­žus, An­ta­no pa­lai­kai bu­vo pa­lai­do­ti Viekš­na­lių apy­lin­kė­se, ki­tų tri­jų bro­lių – By­vai­nių miš­ke. 1990 me­tais bro­liai per­lai­do­ti Luo­kė­je.

Vi­si še­ši bro­liai po mir­ties ap­do­va­no­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liais (2001 m.), jų mo­ti­na – Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi (1999 m.).