„Nepabuvus audėjėle, nebus gera šokėjėlė, nebus gera…“ – perfrazuoja žinomos liaudies dainos žodžius Plungės kultūros centro darbuotoja Jolanta Miltenė, su kuria susitikome pakalbėti apie senovinį tradicinį lietuvių tautos amatą. Vos kelios minutės pokalbio, ir Audimo klubo vadovė įtikina, kad ir šiuolaikiniam industrinės eros žmogui audimas įdomus ne tik kaip paveldas ar galimybė išreikšti save, bet ir kaip terapinė veikla, padedanti atsipalaiduoti, susitelkti, lavinti ne tik kūrybingumą, bet ir kantrybę.
Rita Stančiukienė
Edukacijos ir mažiems, ir dideliems
Audimas staklėmis yra neatsiejama tautinio paveldo dalis, liudijanti mūsų protėvių gyvenimo būdą, papročius, estetiką. Rankomis austi raštai perduoda tautos istoriją, simbolius, pasaulėžiūrą. Masinės gamybos tekstilė negali atkartoti rankų darbo subtilumo – kiekvienas austas gaminys yra vienetinis, su sava tekstūra ir raštais, o menkiausios netobulybės suteikia jam išskirtinumo.
Tas natūralumas ir traukia žmones – Plungės kultūros centro Audimo klube netrūksta entuziastų, norinčių sėsti prie staklių ir negailinčių laiko savo pomėgiui puoselėti.
Septynioliktus metus veiklą vykdančiam klubui J. Miltenė vadovauja jau aštuonerius metus. Ji, kaip ir pirmtakė Zafira Leilionienė, globoja visus rajono amatininkus, menininkus, tautodailininkus. Moteris džiaugiasi, kad audėjų ratas kasmet plečiasi, kad vis daugiau norinčių pamėginti savo rankomis nusiausti taką, rankšluostį, šaliką, maišelį, prijuostę ar kitą dirbinį.
Klubo veiklą paįvairina pažintinių edukacijų vedimas. „Populiarios jos tarp įvairaus amžiaus žmonių – nuo vaikų iki senjorų. Staklės jaunimui tarsi naujovė, darbas jomis įtraukia labiau nei kompiuteris. Nes jiems tai ne senas, naujam gyvenimui prikeliamas amatas, o naujas dalykas. Smagu žiūrėti, kai mokiniai ar darželinukai iš pradžių nedrąsiai, paskui vis drąsiau ir drąsiau leidžiasi į audimo procesą. Ypač smagu dirbti su pačiais mažaisiais, kai veiklos prie vienų staklių užtenka 3–4 vaikams: vienas mina, kitas šaudyklę deda, trečias… Valanda pralekia nejučia, jie taip įsijaučia, kad sunku iš čia išvesti. Specialiai mažiesiems turime padarę auksinę žuvelę, deda jie žaislą prie krūtinės ir norus šnibžda. Mums malonu matyti patenkintus mokinių ir mokytojų veidus“, – kalbėjo J. Miltenė.
Kultūros darbuotoja pasakojo, kad ir Plateliuose esančiame Tradicinių amatų centre vedamos audimo edukacijos, bet jos daugiau orientuotos į etnokultūrą. Audimo staklės taip pat stovi Plungės krizių centre. Tad galimybių austi ar mokytis šio amato rajone tikrai esama. Staklėmis, siūlais, šaudyklėmis klubą aprūpina globėjai švedai. Moterys pastebėjo, kad kuo daugiau jos dirba, tuo audėjai iš Švedijos jas labiau myli ir globoja. Pernai mažos staklės tiesiog atsirado prie durų. Kažkas jas padėjo ir nuėjo. J. Miltenė džiaugiasi staklytėmis, kurios labai patogios dirbant su vaikais ir dažnai naudojamos, už ką yra dėkinga jas dovanojusiam žmogui.
Audimas – tvarus ir gamtai draugiškas amatas
Populiarindami audimo amatą klubo nariai su staklėmis važiuoja į Kaziuko muges mokyklose, kaimo bendruomenių renginius. Ir visur sulaukia dėmesio – žmonės domisi, sako dar prisimenantys, kaip audė jų mamos ar močiutės, ir drąsiai sėda į stakles. Įdomios patirties praėjusiais metais pasisemta Vilniuje, „Litexpo“ parodoje, kur audėjai dalyvavo kaip Plungės kultūros centro ekspozicijos dalis. „Traukėme parodos dalyvių dėmesį ir jautėmės esantys lankytojams įdomesni, originalesni nei kiti dalyviai“, – nesikuklino klubo vadovė.
Rankų darbo audiniai dažniausiai daromi iš natūralaus pluošto, nenaudojant cheminių dažų. Moterys pasakojo audžiančios ne tik iš siūlų – dažniausiai savo darbams jos naudoja seną, sukarpytą patalynę, kitus audinius. J. Miltenė parodė iš senų plastikinių maišelių nuaustą taką, kuri drąsiai galima naudoti lauko sąlygomis, nes toks gaminys nebijo lietaus. Ši idėja taip pat atvažiavo iš Švedijos – tik švedai naudojo naujus maišelius, o plungiškės – panaudotas siuntinių pakuotes. Audžiama ir iš popieriaus, ir iš augalų – antrinių žaliavų panaudojimo galimybės šiame amate, pasak audėjų, didžiulės.
Klubo nariai – kūrybingi žmonės
Šiuo metu klubo veikloje aktyviausiai dalyvauja Vladė Mišeikienė, Adelė Černiauskienė, Rimantas Baginskis, Kotryna Strakšienė, Danutė Narkienė, Adelė Mačiulaitienė, Angelė Venclovienė. Pastaroji – klubo naujokė. Moteris pasakojo, kad seniai galvojusi apie audimą, bet vis neturėjusi laiko naujai veiklai išmėginti. Dabar, kai jo atsirado daugiau, Plungės kultūros centro rūsyje, kur įrengtos patalpos staklėms, ji praleidžia nemažai laiko. Taip meniška moters siela tenkina savo kūrybos alkį. Po keturias ir daugiau valandų čia dukart per savaitę šaudyklėmis šaudo A. Mačiulaitienė. K. Strakšienė į klubą atėjo baigusi pradinių klasių mokytojos karjerą. „Kotryna – labai tiksli, gerai paskaičiuojanti audėja, tad mes, laisvos menininkės, vis lekiame pas ją patarimo, kad į lankas neišeitume“, – linksmai apie klubo narių bendrystę pasakojo J. Miltenė. Gražių žodžių nepagailėta ir kūrybingosioms V. Mišeikienei ir A. Černiauskienei, kurios, kaip paaiškėjo, turi ne vieną, o net kelis talentus.
Šaudant šaudyklėms staklėse gimsta takai, paveikslai, medžiagos, iš kurių moterys pasisiuva švarkus, liemenes, pirkinių krepšius. K. Strakšienė sakė savo dukroms nuaudusi takus, maišelius. Mamos rankų darbo gaminius dukros vertina už natūralumą, tvarumą. Audėjų klubas yra nuaudęs ir padovanojęs merui Audriui Klišoniui ir jo poniai, taip pat Plungės kultūros centro direktoriui Romui Matuliui medžiagos tautiniams kostiumams pasisiūti.
Kviečia ateiti ir išbandyti
Kiekvienas žmogus audimą gali atrasti iš naujo. Senųjų amatų išsaugojimas – tarsi pagarba praeičiai ir dovana ateičiai. Todėl J. Miltenė kviečia visus, kuriems nors kartą galvoje sukirbėjo mintis apie audimą, ateiti ir išbandyti šį procesą, pamėginti rankomis ir širdimi prisiliesti prie tautinio paveldo, kuris kažkada buvo svarbi mūsų protėvių gyvenimo dalis.
Loading ...
