Savo vaikų ir valstybės ateities labui privalome susitarti

„Labiausiai mums šiandien reikia pinigų – jie būtini tam, kad gautume orią algą, o ją gaudami galėsime dirbti kokybiškai ir kūrybingai, skirdami kiekvienam savo mokiniui tiek dėmesio, kiek jam jo reikia. Tuomet mokiniams nereikės korepetitorių, o mokytojams uždarbiauti kur papuolė“, – neseniai kalbėjo vienos geriausių Vilniaus gimnazijų lituanistė, turinti beveik trisdešimties metų mokytojavimo patirtį. Tačiau tam, kad užsidirbtų bent 1 000 eurų algą, jai tenka kasdien vesti po 6–7 pamokas, o po pamokų dar taisyti sąsiuvinius ir ruoštis kitoms pamokoms. Laiko tobulėjimui ir savišvietai jau tiesiog nebelieka.

Juozas OLEKAS, Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narys

Apie švietimo problemas reiškiama daug kategoriškų nuomonių, dėl jų baramasi, streikuojama beveik nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tai kaip vis dėlto dabar, kai mūsų šalies švietimo sistema pasimetusi tarp nesibaigiančių pertvarkų lyg kasmet vis kitiems globėjams perduodamas vaikas, turėtume elgtis, kad pagaliau būtų rasti sprendimai ir judėtume link kokybiško, į ateitį vedančio švietimo?
Surengtoje konferencijoje ieškojome atsakymų į šiuos ir kitus švietimo bendruomenei, mokiniams, studentams bei jų tėvams rūpimus klausimus.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol – ženkli socialinė atskirtis, kuri, deja, nemažėja. O tai lemia, kad nėra ir vienodo švietimo prieinamumo, ir jo kokybės. Lietuvos rodikliai vis dar yra žemiau ES šalių vidurkio. Tačiau ne vienas mūsų šalies švietimo ekspertas yra pastebėjęs, kad privačių mokyklų mokiniai savo žiniomis ir išsilavinimu lenkia ir pačių geriausių Europos ar net viso pasaulio mokyklų mokinių pasiekimus. Tai tik dar kartą įrodo, kokia nemenka žmonių socialinė atskirtis ir privačių bei valstybės išlaikomų mokyklų pedagogų darbo sąlygų, jo krūvių skirtumai.
Dažnas Lietuvos mokytojas, mokyklų vadovai, švietimo problemų žinovai su pavydu kalba apie Suomijos, Estijos, Singapūro švietimo sistemas, kurių pasiekimai, neabejotinai, lemia ir sektiną šių šalių gyvenimo lygį.
Tačiau per ilgai užtrukome dairydamiesi, kaip veikia ir vystosi užsienio šalių švietimo sistemos. Todėl, daugiau nedelsdami nė vienos dienos, privalėtume telkti Lietuvos švietimo sistemos dalyvių ir partnerių pastangas tinkamai švietimo kokybei ir prieinamumui pasiekti.
Šiam tikslui galėtų pagelbėti politinių partijų ir socialinių partnerių susitarimas. Gaila, bet dabartinis Vyriausybės projektas yra dar vienas valdžios nuomonės primetimas, dėl jo nevyko plačios diskusijos, kurių metu savo nuomonę būtų galėję pareikšti ir pedagogai, ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, mokslininkai, mokiniai bei studentai. O diskusijos reikalingos pirmiausia tam, kad šis dokumentas netaptų vienadienis, nenugultų biurokratų stalčiuose, bet taptų tikrai nacionaliniu, visiems svarbiu ir tiesiog būtinu susitarimu.
Kas akivaizdu jau šiandien? Siūlomas Vyriausybės ir politinių partijų susitarimas vienpusis, todėl taisytinas. Socialdemokratų partija tokio pasirašyti tiesiog neturi teisės. Be to, juk baigiasi šios Vyriausybės kadencija. Kodėl ji nepasistengė, kad nacionalinis susitarimas būtų pasirašytas dar prieš trejus metus, atsakyti galėtų tik valdantieji ir jų „profesionalų“ ministrų kabinetas.
Be to, susitarimas tarp partijų liktų tik „valdišku popieriumi“ be švietimo visuomenės ir jos darbuotojų profsąjungų pritarimo. Tai, kad dabartinė valdančioji dauguma ir Vyriausybė su švietimo darbuotojais nesugebėjo rasti bendros kalbos, parodė pedagogų streikas, kai jie, norėdami pateikti savo poziciją, buvo priversti lipti pro langus į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją.
Tačiau socialdemokratai laikosi nuostatos, kad kai kurias švietimo problemas būtina pradėti spręsti nedelsiant.
Sutelkę visas jėgas tikrai galėtume pasiekti, kad švietimo sistemos finansavimas būtų padidintas iki 6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), o moksliniams tyrimams būtų skirta iš biudžeto ne mažiau kaip 1 proc. BVP ir antra tiek turėtų prisidėti verslas.
Nors kasdien girdime, kad įvairioms šalies gyvenimo sritims stinga pinigų, netiesa, kad nesugebėtume rasti tiek lėšų, kad pedagogų algos būtų padidintos iki 130 proc., o dėstytojų ir aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojų bei tyrėjų – iki 150 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Tai tikrai prisidėtų prie to, kad talentingi pedagogai per vasaros atostogas nevažinėtų skinti braškių į šiltas užsienio šalis, o perspektyvių mokslininkų „neperpirktų“ iš Lietuvos prestižiniai pasaulio universitetai.
Siūlymai, kad, ieškant švietimui papildomo finansavimo, reikėtų uždaryti nemažai gimnazijų arba jas sujungti, jau pasiekė kritinę ribą. Provincijos mokytojai bijo likti be darbo, o tėvus sukaustęs nerimas, kur mokysis jų vaikai? Bet gal vis dėlto vertėtų pasvarstyti, kaip išsaugoti mokyklas kaimo vietovėse, galbūt jas sujungiant. Kažin ar uždarius puikiai veikiančias, turinčias senas tradicijas provincijos mokyklas neteks skaudžiai gailėtis, nors pastaruoju metu mokinių jose ženkliai ir sumažėjo.
Didesnes pajamas turintys tėvai patys sugeba pasirūpinti savo atžalų lavinimu, akiračio plėtimu, tačiau neformalusis ugdymas turėtų būti prieinamas ir kukliau gyvenančių šeimų vaikams. Todėl būtina plėsti neformalųjį ugdymą, užtikrinant galimybes visiems mokiniams nemokamai naudotis ne tik vadovėliais, bet ir tuos vadovėlius lydinčiais pratybų sąsiuviniais ir kita mokomąja literatūra.
Tam, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas visiems jo siekiantiems, įtakos turi ne kas kitas, o ta pati socialinė atskirtis. Prie jos mažinimo galėtų prisidėti studentų rūšiavimo atsisakymas ir nemokamos pirmosios pakopos studijos. Nuo antrosios pakopos studijų tiems, kurie negali gauti valstybinio finansavimo, valstybė turi nustatyti kainos fiksuotą dydį ir garantuoti valstybės teikiamą paskolą.
Gaila, bet jau kuris laikas nuvertintas profesinis mokymas arba amatų įvaldymas. Tačiau neretai pasitaiko, kad koks nors geras amatininkas savo išsilavinimu, gyvenimo patirtimi lenkia net kelias aukštąsias mokyklas baigusius bendraamžius. Tad, glaudinant poviduriniojo mokslo sistemas, būtų įmanoma sudaryti lanksčias sąlygas siekti aukštojo mokslo tiems, kurie jau yra baigę profesines mokyklas, taip pat – tęsti studijas magistrantūroje.
Neabejojama, kad būtinas tvarus mokslo ir studijų finansavimas. Tačiau jam nuolatos koją kiša aukštųjų mokyklų konkurencija. O gal vertėtų ją paaukoti dėl bendradarbiavimo ir ilgalaikių sutarčių su valstybe, drauge išsiaiškinus, kiek ir kokių specialistų reikia labiausiai. Tam pasitarnautų ir didinamas aukštojo mokslo tarptautiškumas bei mokslinių tyrimų pritaikymas inovacijoms kurti.
Emigracija, sumažėjęs gimstamumas ir kiti laikotarpio iššūkiai ne tik ženkliai sumažino mokinių skaičių mokyklose, bet ir pakoregavo pedagogų darbą – mokiniai neretai turi specialiųjų poreikių, o tai išmanančių mokytojų ar specialistų, mokytojų padėjėjų mokyklose katastrofiškai stinga. Todėl būtina kuo skubiau atkurti nacionalinius mokytojų kvalifikacijos centrus, susietus su šalies universitetais, rengiančiais pedagogus.
Kaip užtikrinti, kad daugeliui šių tikslų skirti pinigai būtų skirstomi ir panaudojami racionaliai, sąžiningai ir laiku? Ar nevertėtų labai rimtai pasvarstyti, kad privalomajam švietimui skiriamas lėšas administruotų savivaldybės? Juk vienas ar keli, o ne keliasdešimt šeimininkų visada savo valdose tvarkosi kur kas atsakingiau.
Bet visų šių kasdienių ir ilgalaikių mūsų šalies švietimo tikslų galėsime pasiekti, jei SUSITARSIME, kas yra branda, kas yra bendrasis išsilavinimas, kokia turėtų būti Lietuvos švietimo sistema, ko reikia mokytojams, kad jie išugdytų tokius vaikus, kurie sugebėtų ir norėtų gyventi savo Tėvynėje po dvidešimties, trisdešimties ar po šimto metų.

B-995