Ša­rū­nas da­li­ja bur­tų laz­de­les

Pas­va­jo­kim. Kaip at­ro­dy­tų pa­sau­lis, jei kiek­vie­nas iš mū­sų ge­bė­tų nau­do­tis ge­rai­siais bur­tais? Tik pa­no­rė­ję ir pa­nau­do­ję iš­mok­tus ke­rus su­si­kur­tu­me lai­mę. Tė­vai mo­ky­tų vai­kus, kaip kur­ti mie­lus šir­džiai ma­žy­čius ste­buk­lus, vai­kai ga­lė­tų krykš­tau­ti iš džiaugs­mo, kai jiems pa­vyk­tų. Suau­gę žmo­nės daž­niau pri­si­min­tų, ko­kia lai­mė sly­pi vai­kys­tė­je, gy­ve­ni­mas gra­žė­tų lyg iš­pro­tė­jęs žy­dė­ji­mas pa­va­sa­rį.

Vis­kuo, ką ra­šy­siu to­liau, pa­si­steng­siu kuo il­giau iš­lai­ky­ti jū­sų min­ty­se to­bu­lo pa­sau­lio vi­zi­ją ir ti­kė­ji­mą, kad jis eg­zis­tuo­ja, nes pa­ts ne­pa­ju­di­na­mai tuo ti­kiu. Ti­kiu, kad ste­buk­lai šia­me pa­sau­ly­je vyks­ta, ta­čiau leis­ki­te at­neš­ti jums ge­rą­ją ži­nią – vi­si ste­buk­lai tel­pa mū­sų min­ty­se, tik gal ne vi­sa­da mums tai pa­vyks­ta ma­te­ria­li­zuo­ti.
To­dėl aš, Ša­rū­nas Jon­kus, am­ži­nas kū­ri­nių kū­rė­jas, ins­pi­ruo­tas Ha­rio Po­te­rio fil­mų, su­kū­riau jums do­va­ną – bur­tų laz­de­les. Tu­riu pa­mi­nė­ti, kad įkvė­pi­mas tai pa­da­ry­ti atė­jo ne tik iš Ha­rio Po­te­rio fil­mų, bet ir iš ma­no pa­ties 365 die­nas vyk­dy­to ju­dan­čių pa­veiks­lė­lių pro­jek­to, ta­čiau šį­kart ne apie tai.
Bur­tų laz­de­lės – pui­ki prie­mo­nė iš­trauk­ti jū­sų min­tis į rea­ly­bę ir pa­vers­ti jas nuo­sta­biais šio pa­sau­lio dar­bais. Kar­tais pa­kan­ka tik pa­ti­kė­ti, kad ga­li­me kur­ti ste­buk­lus, ir ta­da vie­nas mos­te­lė­ji­mas laz­de­le, ap­čiuo­pia­mas ma­te­ria­lus veiks­mas, įga­li­na mū­sų min­tis virs­ti kū­nu. Rei­kia tik pa­ti­kė­ti ir pri­pil­dy­ti sa­vo šir­dį ge­ru­mo.
Mū­sų su se­ne­liu dro­ži­nė­tas bur­tų laz­de­les šiuo me­tu ga­li­te ras­ti pa­grin­di­nė­je Tel­šių mies­to aikš­tė­je, prie Ka­lė­dų eg­lu­tės. Sten­dą su ka­ban­čio­mis ant vir­ve­lių laz­de­lė­mis sten­giuo­si pa­pil­dy­ti kas­dien. Iki šiol jau 150 ge­rų­jų bur­ti­nin­kų ra­do sa­vo laz­de­les, o laz­de­lės sa­vo šei­mi­nin­kus. Ma­no šir­dis džiau­gia­si, jog ga­liu su­teik­ti džiaugs­mo vai­kams ir jų tė­vams.
No­riu pa­si­da­lin­ti trum­pa is­to­ri­ja, kaip aną­dien tik pa­ka­bi­nus laz­de­les priė­jo du ber­niu­kai ir iš­kart pa­siė­mė po vie­ną, o po kiek lai­ko pa­klau­sė, ar ga­li pa­siim­ti dar, nes no­ri par­neš­ti tė­vams. Bu­vo be ga­lo mie­la, kai iš­gir­dau: ačiū, dė­de, kad at­ve­žėt laz­de­lių! Ne­ga­liu at­si­džiaug­ti to­kiais pa­pras­tais, bet šir­džiai mie­lais kas­die­ny­bės ste­buk­lais, to­dėl apie bur­tų laz­de­lių da­ly­bas nu­spren­džiau pa­pa­sa­ko­ti vi­siems. Kaip sma­gu gy­ve­ni­me ma­ty­ti ste­buk­lus!
P. S. Bur­tų laz­de­lės bus iki sau­sio 30 d. Ačiū, kad esa­te!
Ša­rū­nas JON­KUS