Santūri, rami, ne mažakalbė, puikios atminties moteris. Nelinkusi skaičiuoti svetimų nuodėmių. Dėl tremties likusi be mokslo, tik sunkiam darbui tinkama.
Vasario mėnesį Stefanijai Vainauskaitei-Butkienei sukaks 90 metų. Gyvena viena, toje pačioje troboje, kurią kadaise už Sibire uždirbtus pinigus nusipirko. Jau du dešimtmečius našlė, sūnus dažnokai užlekia aplankyti, marčios padeda, apskalbia.
Kalbėjimas apie praėjusį gyvenimą, rodos, liejosi nesunkiai, tarsi braidant po didelę gyvenimo jūrą…
Gyvenimas iki tremties
Vainauskai Užbradumėje buvo stambiausi ūkininkai – valdėme 47 hektarus žemės, tose valdose buvo ir 7 hektarai miško. Gyvenama troba – neseniai pastatyta. Medinė, su dviem prīšninkiem – tai yra dviejų galų.
Senąją, taip pat medinę trobą sudegino mergė. Per neatsargumą ir žioplumą. Užkūrė virbais ugnį, neuždėjo ant rinkių katilo ir išbėgo prie šulinio vandens parnešti. Nuo virbų ugnis smarkiai įsidega ir kibirkščiuoja. Pro skylę rinkiuose ugnis prasiveržė į lubas, sienas… Kol mergė grįžo su vandeniu, viskas jau degė. O šeimyna buvo Žemaičių Kalvarijoje, bažnyčioje vyko rekolekcijos. Tik išėję iš bažnyčios žmonės pamatė pamiškėje kylančius dūmus. Bobutė ėmė klykti. Tėvai iš karto suprato didelę nelaimę atsitikus. Trys kunigai sėdo ant arklių, mes su savo ratais pardardėjom. O ką… Dega net liepa, inkilėlis su paukšteliais iškritęs.
Viskas sudegė. Mergė apsisuko ir išėjo. Ko iš jos pareikalausi…
Senoji troba buvo tėvų, o į naują trobą Vainauskų sūnus Juozapatas parsivedė ir jauną žmoną – Apoloniją Budreckytę. Senieji apsigyveno prišninkėje.
Prie naujos trobos buvo dvi kūtės. Viena – kiaulėm, kita – karvėm, arkliams ir avims. Buvo ir vištininkas, kur paukščiai stovėjo. Buvo iškasti du prūdai ir du šuliniai. Po vieną žmonėms ir po vieną – gyvuliams. Visada samdėme suaugusį vaikį ir jauną, ir merges dvi – suaugusią ir jauną. Jaunesni – prie lengvesnių darbų, augesni – prie sunkiųjų. Juk darbas buvo rankinis. Sunkiausias darbas mergėms buvo prie karvių. Karves laikėm geras, pieningas. Ant geros žolės net po 30 litrų iš karvės per dieną primelždavo. Pieną vežė į Žemaičių Kalvarijos pieninę.
Augom šeimoje šeši vaikai: keturios mergelės ir du vaikeliai. Labai tarp savęs sutarėme, pagarboje vienas kitą laikėme.
Mano tėvas mirė 1948 metais nuo džiovos.
Trėmimas
Išvežė mus 1949-ųjų kovo 23 dieną. Brolis Adomas jau buvo kalėjime. Už ryšius su partizanais jį nuteisė 25 metams: 10 lagerio ir 15 tremties.
Kai istrebitieliai (naikintojai – rus.) apsiautė mūsų trobą, manęs ir sesers Aleksandros nebuvo namie – buvome išėjusios į Žemaičių Kalvariją rekolekcijų. Po Mišių dar nuėjome į svečius pas gimines, neskubėdamos Pareiname – ir kažkaip neįprastai tylu. Pavakarys, saulė prie laidos… Jau gonkose sutinkame istrebitelius. Pasirodo, buvome laukiamos. Reikėjo, kad visi būtume. Pažinau tuos žmones, pas mus tarnavusius (vienam mama ir veselę buvo pakėlusi).
Mums liepė pasiimti maisto, drabužių ir didesnį katilą ar kaną, nes kelionėje duos maisto, kad būtų kur įpilti 7-iems žmonėms (oi, kokia neskani ta dalijama sriuba buvo!). Leido įsipilti miltų, pasiimti lašinių, mėsos.
Mama į skarelę susirišo indų, mat jų daug turėjo (Žemaičių Kalvarijoje tėvai turėjo valgyklą-restoraną. Ir dabar dar nenugriuvęs tas pastatas). Vienas iš kaimynų tą ryšelį išlupo iš rankų sakydamas: „Meškos ten iš lėkščių neėda…“
Įdėjo mama ir patalynės, ir po pagalvę kiekvienam. Mus turėjo nuvežti į Sedą. Vežime sėdėjo tik mama, o mes, penki vaikai ir patėvis, ėjome pėsti. Lydėjo mus ir istrebitieliai. Važiuojant per kaimą, žmonės dar duonos kepalėlių prisvaidė, Šopauskienė net maišą miltų spėjo įmesti.
Sedoje jau radome atvežtus kaimynus Riaukas, Joneikius, Markauskius. Per naktį išbuvome šalia malūno dideliam pastate. Rytą su mašinom išvežė į Tirkšlius, ten istribitieliai ėjo pavalgyti. Po to jau nuvežė į Mažeikius. O ten triukšmas nenusakomas: kas verkia, kas šaukia, kas gieda, kas dainuoja, kas meldžiasi, kas keikiasi…
Šiaip taip pakrovė mus į vagonus. Žmonių ir mantos – iki lubų. Mama pakeliui labai susirgo. Kareiviai pasakė, kad, traukiniui sustojus, ją išveš į ligoninę. Mes klykt, šaukt: ar begrąžins… Išvežė, bet grąžino.
Dabikinėje įkišo dar vieną moterį su dukra – kaip stovi. Tik su kibiru. Daug tokių buvo, kurie net apatinių pamainai neturėjo. Žmonės rinko ką nors nuo savęs nutraukdami…
Jau matome, kad esame Rusijoje. Miškelis, traukinys sustos, kad mus išleistų savo reikalui. Vaikšto rusų karininkai, geriau apsirengę negu mus lydintys nudriskę kareiviai.
Nespėjus žmonėms išlipti, ta moteris, kur Dabikinėje buvo įsodinta, kad šliūkštels kibirą, pilną savo „gero“, ant karininkų! Kilo triukšmas, mūsų vagoną greitai uždarė. O visiems savo reikalo reikia! Vaikai verkia, žmonės išsigandę. Nei gert, nei valgyt mums neneša.
Atsirado gudrus žmogus lauke. Jis peiliu prapjovė vagone skylę ir patarė surinkti pinigų kyšiui. Buvom 53 žmonės, nežinau, kiek pinigų surinko, bet kyšiui užteko. Pro skylę perdavus pinigus, tas žmogus nunešė kam reikia ir po kurio laiko buvom išleisti į lauką.
Didelė dalis nesulaukė, kol galės išeiti, ir dabar krapštė iš kelnių, ką buvo pridėję… Ant Knabikienės kad ir pyko, niekas jos nenubaudė, o ir jos mergelei kažin, ar kokie aštuoneri meteliai dar buvo.
Tremtyje
Nuvežė mus į Irkutsko sritį. Prie Angaros. Miškai didžiausi. Jokių barakų. Ėjom pas rusus.
Mūsų šeimą išskyrė: mus, jaunus, nukreipė į mišką, o tėvus ir mažąją seserį – į kolūkį.
Patėvis Žiuprys Konstantinas ganė karves, net arklį buvo gavęs, o mama ganė avis.
Kai atsivežtas maistas išseko, tiesiog badmiriavom. Atmenu, du jauni ruskeliai apsiženijo ir nusiskandino, kad nereikėtų numirti badu. Žolė, kad ir vešli, vis tiek ilgai netempsi tik ja misdamas. Vyrai pristatė barakų.
Miške buvo sunku. Atlyginimą mokėjo gerą, bet jokio maisto iš niekur negausi. Mama iš kolūkio šio to parnešdavo. Vis tiek grįžę po savaitės sunkaus darbo ir negaudami pavalgyti labai nusilpome. Aš ėmiau nebematyti. Tiesiog nebematau, kur eiti. Mamai daktarė davė du butelius žuvies taukų. Išsitaisiau po šaukštą gerdama.
Mama buvo atsivežusi gerų lovatiesių, namie gražiai išaustų. Nunešė kaip kyšį pardavėjai, tai ta nuvogdavo duonos ir dėjo į mamos atneštą maišelį. Slapta, giliu pagrioviu eidavome tos vogtos duonos parsinešti. Išgyvenom, nenumirėm. Tik brolis žuvo per ruskių girtuoklystes. Buvo kovo aštuntoji, visi girti kaip kūjačiai, per daug rąstų pakrovė į seną vokišką mašiną. Lenciūgai supuvę, neatlaikė svorio ir trūko, riedėdami rąstai prispaudė mano brolį. Su arkliuku dar vežė į ligoninę 35 kilometrus…
Apėjo žmonės utėlėm tiek, kad nubraukia ranka ir numeta ant sniego. Utėlėm sušalus, sniegas parausta. „Krasnaja armija“, – erzindavome ruskius.
Gimtinėje
Dešimt metų Sibire išbuvome. Mažoji sesuo buvo išleista dvejais metais anksčiau, mat buvo 1938-ųjų gimimo ir ją jau laikė tarybine piliete. Išgyvenome visi ir grįžome visi, tik brolis liko kapinėse prie Angaros. Dabar tų kapinių nebėra, jos po vandeniu – Bratsko elektrinę užtvenkė. Per dvi savaites susipakavome, išsiuntėme bagažą į Mažeikius. Gavome teisę grįžti tik į Žadeikių kaimą Mažeikių rajone.
Grįžę savo ūkio neberadome. Viskas buvo nugriauta, tik suvargusi troba dar stovėjo. Ten gyveno dvi šeimos. Viena prišninkėje, kita gerajame kambaryje, o virtuvėje stovėjo karvė ir avys. Pasklidome pėsti po gimines. Kas savaitei priglaudė, kas ilgesniam laikui. Prisiregistruoti negalime. O aš verkiant į kolūkį nenoriu. Juk net Sibire kolkoznike nebuvau, miškuose desiatnike (dešimtininke – rus.) dirbau. Algas geras ten mokėjo, darbininkai net iki dviejų tūkstančių rublių gaudavo (tik badu su tais dideliais pinigais mirėm).
Aš skaičiausi dviejų mėnesių atostogose. Nors mano alga buvo tik 750 rublių, vis tiek buvau prisitaupius. Ir sesuo pinigų turėjo.
Grįžome mes vasarą, liepos 7 dieną, o sausio 7 dieną aš jau ištekėjau už Butkaus Vytauto! Atmenu, einam iš Sedos su seseria tempdamos po dešimt kilogramų cukraus. Pas mus buvo daug slyvų, tai nutarėme uogienės prisivirti. Pralekia pro šalį kolūkio bortinė mašina. Kiek pavažiavusi sustoja, vairuotojas klausia: iš kur tokios nematytos? Pasisakom, susipažįstam. „Lipkite, pavešiu“, – pasiūlo. Liepiu seseriai, kaip vyresnei, sėsti į kabiną, o aš kabarojuosi į viršų. O Vytautas šaukia: „Ne, ne, aš noriu, kad tu šalia manęs sėstum!“
Atsisėdau ir… Kritau jam į akį. Kitą dieną jau į namus atvažiavo. Pasiguodžiau, kad negaliu prisiregistruoti, o į kolūkį nenoriu.
Sužinojau, kad tremties draugas ir mūsų fotografas Bernatavičius apsigyveno Akmenėje ir pasų stale turi pažįstamą. Nuvežė mane Vytautas, daviau 25 rublius kyšio ir mane priregistravo. Gavau ir darbą. O Vytautas vis atvažiuoja ir vis: „Ženykimės!“
Ilgas gyvenimas
Vestuvės buvo ne po bieda (tarm. ne prastos – red. past.). Iškėlė jo tėvai. Atmenu, vaikštom po Akmenę pasirėdę ir netrukus mūsų drabužiai papilkėjo nuo dulkių, nosys užsikišo. Vytautas vėl savo: „Važiuokim į Žadeikius! Numirsim mudu nuo tiek dulkių dieną naktį. Juk ir kolūkyje žmonės gyvena, nemiršta.“
Pasidaviau jo įkalbinėjimams. Grįžom į Žadeikius. Iš savo parsivežtų pinigų nupirkau seną trobalę. Įsirengėme, suremontavome.
Geras žmogus buvo mano vyras, iki grabos lentos šoferiu dirbo. Tik kad nelaimių mudviem buvo dar skirta. Nuskendo mūsų vaikelis. Vienų metų ir trylikos dienų. Nenusakomas skausmas, per tą skausmą įvyko persileidimas. Ir kito vaikelio netekom… Bet sveikus ir gerus užauginom tris sūnus.
Visi gyvena Lietuvoje: vienas – Mažeikiuose, kitas – Skuodo rajone, o trečias čia, Žadeikiuose, ūkininkauja. Turiu šešis anūkus: keturis vaikelius ir dvi mergeles. Ir vieną proanūkį jau turiu.
Gyvenu viena. Toje pat troboje, kurią Sibire kruvinai uždirbtais pinigais nusipirkau. Dabar didieji darbai baigėsi. Nebe mano gyvuliai tvartuose, nebe man kvepia šienas.
Gyvenimas praėjo. Dabar jau galėčiau pasakyti ir mus į tremtį „palydėjusių“ žmonių pavardes, nes jų nebėra. Mirė pirma manęs.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Loading ...
